Varėnos rajono Kabelių kaime trečiadienį nutikusi tragedija pribloškė su 38 metų A.Jokubausku bendravusius, draugavusius ir ūkininkavusius žmones.
„Ilgiau kaip dešimtmetį Kabelių kaime veikiančiai sūrinei „Varinis puodas“ vadovavęs A.Jokubauskas – tikra smulkiosios sūrininkystės legenda.
Buvęs žinomas breiko šokėjas, užaugęs Kaune ir studijavęs teisę Vilniuje, po kelionės į Prancūziją apsisprendė išsikraustyti į kaimą ir imtis sūrininkystės.
Nuo 2014 m. Druskininkuose drauge su bendraminčiais jis organizuodavo tarptautinius sūrių festivalius, propaguojančius tvaraus ūkininkavimo ir smulkiosios sūrininkystės tradicijas“, – reikšdami užuojautą dėl A.Jokubausko žūties rašė tradicinio Sūrių festivalio organizatoriai.
Druskininkų meras Ričardas Malinauskas negalėjo patikėti, kad šio festivalio siela ir sumanytojas daugiau niekada nebeateis pasitarti, pasikalbėti apie išskirtinį renginį mieste: „Jis buvo jaunas, veržlus, aktyvus žmogus, kūrė nuostabų renginį Druskininkuose, kuris buvo svarbi mūsų kultūrinio gyvenimo dalis.
Dar praėjusią savaitę buvome susitikę, aptarėme Sūrių festivalio organizacinius klausimus, mūsų įsipareigojimus ir išsiskirstėme su dideliais ir gražiais ateities planais.“
Įsiminė istorija su avimis
Buvęs Varėnos rajono meras Vidas Mikalauskas, prisimindamas A.Jokubausko ūkininkavimo ir sūrininkystės pradžią Dargužių kaime, pasakojo, kad iš pradžių žinia apie jauną miestietį breiko šokėją, užsimojusį tapti rimtu ūkininku, daug ką nustebino.
„Kai sužinojau, kad Dargužiuose, kur sūrius jau gamina patyręs jų meistras Valdas Kavaliauskas, atsirado jo sekėjas ir mokinys, nuvažiavau susipažinti su juo.
Man pačiam buvo įdomu pamatyti A.Jokubausko meldžiamas avis ir kaip jis iš jų pieno gamina sūrius. Iš karto supratau, kad jaunas vaikinas, ėmęsis tokios veiklos, iš tikrųjų yra neeilinis žmogus.
Tiesiog stebuklas buvo, kad jis ryžosi ūkininkauti. Juk kaime šiandien dirbti ir imtis netradicinių verslų labai sudėtinga. Tačiau visi netruko įsitikinti, kad dėl užsidegimo A.Jokubauskas savo sūrių gamybą išplėtojo iki aukščiausio lygio“, – kalbėjo V.Mikalauskas.
Ne vieną žmogų nustebino ir dar rimčiau paskatino vertinti A.Jokubausko požiūrį į naują veiklą, kai paaiškėjo istorija, kaip jis iš Dargužių nuginė avių bandą iki pat Kabelių.
„Dargužiuose jis nuomojosi gana menką sodybą, bet aplink ją nebuvo pakankamai žemės avims ganyti, todėl Audrius ieškojo tinkamesnės sodybos.
Susiradęs ją Kabeliuose, kur gražioje vietoje buvo pakankamai žemės ganyklai, nusprendė avis ne vežtis, o laukais ir miško keliukais varytis. Jam padėjo keli draugai.
Tame daugiau nei septyniasdešimties kilometrų kelyje nuo Dargužių iki Kabelių nenukentėjo nė viena avis“, – pasakojo buvęs Varėnos meras.
Siekė sugyventi su gamta
„Imtis ūkininkavimo, mokytis gaminti sūrius ir tapti kone šios srities virtuozu Audrių paskatino gyvenimo prasmės ir laisvės paieškos. Jis nėrė į šią veiklą, nes galėjo būti jos nuo A iki Ž šeimininkas.
Toks gyvenimas visai kitoks nei mieste, kur esi tik kažkokios sistemos sraigtelis, neapimdamas visos visumos“, – apie artimą bičiulį ir vienmintį kalbėjo taip pat jau ne vienus metus Dzūkijoje, Musteikos kaime, ūkininkaujantis Žymantas Morkvėnas.
Šis ūkininkas prisipažino, kad kai maždaug prieš penkiolika metų susipažino su Audriumi, jis atrodė keistuolis – žmogus iš kultūros pasaulio, breiko šokėjas, panoręs ūkininkauti.
„Maniau, pažais kaime ir sugrįš atgal į miestą. Juk visi mes kartais padurniuojame. Bet iš to padurniavimo Audrius susikūrė tikrai labai prasmingą gyvenimą.
Visi neįprasti jo sprendimai buvo pagrįsti. Svarstydamas apie rimtą ūkininkavimą jis norėjo sykiu prisidėti prie gamtos išsaugojimo.
Nenėrė į gilų gamtos pažinimą, bet siekė sugyvenimo su ja nekontroliuojant, nesuvaldant, o atvirkščiai – prisitaikant. Net ganydamas gyvulius stengėsi, kad augalai nenukentėtų.
Ieškodamas sodybos labai norėjo, kad ji būtų saugomoje teritorijoje. Nepavykus tokios rasti būtent ten, įsikūrė Kabeliuose.
Ir tas jo avių varymas iš Dargužių į Kabelius iš pradžių irgi atrodė kaip kažkokia beprotybė. Bet kodėl gi ne? Audrius įrodė, kad ir tai įmanoma.
Kelias dienas trukęs avių varymas taip pat bylojo, kad Audrius stengiasi būti gamtoje panašiai kaip gyvuliai ar žvėrys. Žygiavimo ritmą diktavo ne žmonės, o avys“, – prisiminimais dalijosi Ž.Morkvėnas.
Norėjo, kad nebūtų tamsu
Kadaise pagyvenęs kalnų kaime Prancūzijoje, apie savo sprendimą persikelti iš miesto į kaimą pats A.Jokubauskas yra rašęs optimistiškai: „Gruodžio mėnesį, kai nusprendžiau, kad kelsiuosi gyventi į kaimą, galvojau, kad ten tamsa, – nėra kavinių, kultūros nėra, pražūsiu.
Tas Prancūzijos kaimas yra ne pakeliui į niekur, į jį atvedęs kelias toliau niekur neina.
Kaime gyvena 45 žmonės. Turėtų būti katastrofa, tamsybių tamsybė, bet per tą mėnesį pamačiau, kad ten – šviesybių šviesybė. Visi keliai veda į tą kaimą.
Atvažiuoja žiauriai daug žmonių iš visokių pasaulio šalių – vienas nori išmokti kepti duoną, kiti daryti sūrius, ir kultūros, ir visko ten yra labai daug. Viskas priklauso nuo tavęs – ką pasidarai, tą ir turi.
Galvojau, kaip padaryti, kad ir mano kaime nebūtų tamsu gyventi.
Labai mėgstu žmones, bendravimą, man to reikia, tada prisiminiau Jeaną Jacques’ą, jo kalbas apie atvirumą. Kol kas vartų neįstačiau, viskas vyksta teisinga vaga, atvažiuoja, kas nori, ir pašokam, ir sūrių padarau.
Man patinka, kad kaime – ką pasėsi, tą ir pjausi. Jeigu nupjovei žolę, tai jos nėra, gali eiti per kiemą. Jei nenupjovei – neprabrisi.“
Bulių suvaldyti nelengva
A.Jokubauskas savo ūkyje Kabeliuose kasdien keldavosi 4 valandą ryto.
Draugams yra pasakojęs, kad pirmiausia pririšdavo Našlaitėlį, keliolikos pieninių karvių bandą apeinantį bulių (galbūt šis bulius šeimininką ir pražudė?), džersių veislės reproduktorių. Tą bulių suvaldyti jam buvę nepaprasta. Bet šeimininkui, rankoje turinčiam vadinamąjį elektrinį botagą, galvijas paklusdavo.
„Nėra dažnas atvejis, kai ūkininkams nepavyksta suvaldyti gyvulių. Audrius puikiai išmanė gyvulių elgseną, mokėjo su jais apsieiti. Tas pasitikėjimas savimi galbūt ir užgožė atsargumą.
Bet Audrių ištikusi nelaimė galėjo būti iš tų istorijų, kai žmogus užsimuša tiesiog paslydęs gatvėje. Gal gyvuliai tuo metu buvo neramūs? Bet, kiek žinau, be elektrinio botago jis niekada neidavo pas bulių. Kaip buvo šį kartą, nežinau“, – svarstė Ž.Morkvėnas, pats auginantis mėsinius galvijus.
Koks po A.Jokubausko žūties jo ūkio Kabeliuose likimas?
„Liko ne tik puoselėtas Audriaus ūkis. Liko ir žmona, ir dvi nepilnametės dukros.
Kokia galėtų būti ūkio ateitis, galbūt dar per anksti kalbėti. Galėtų būti du keliai – iš sielvarto užsidaryti, pulti į neviltį ir nieko nebedaryti, o kitas kelias – tęsti gražią Audriaus gyvenimo idėją“, – kalbėjo Ž.Morkvėnas.
