Interviu naujienų portalui lrytas.lt D.Makarova atvirai įvardijo didžiausią Ukrainos bėdą, neleidžiančią jai tinkamai priartėti prie NATO – tai šalyje klestinti korupcija, kurios mastai, anot jos, net vykstant brutaliam karui nė kiek nesumažėjo.
Kijeve gyvenanti Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkė papasakojo, kaip šiuo metu atrodo ukrainiečių kasdienybė, ir kodėl Ukrainos pajėgų kontrpuolimas nevyksta taip sparčiai, kaip norėtųsi.
– Gerai prisimenu Jūsų pasakojimus apie gyvenimą Ukrainoje pirmomis karo dienomis, tačiau Rusijos pradėtas karas Ukrainoje tęsiasi jau daugiau nei 500 dienų. Kaip atrodo ukrainiečių kasdienybė dabar, skirtingose Ukrainos dalyse? Kas pasikeitė, o kas liko taip pat?
– Skirtinguose regionuose gyvename labai skirtingai. Dabar karas daugiau vyksta pietiniuose, rytiniuose regionuose. Žmonės pafrontėje gyvena visai kitaip. Dabar Zaporožė, Dniepras, Charkovas paliečiami, paskutines dienas nuolat atakuojama Odesa.
Visą laiką sakiau, o tai vis dar išlieka tiesa, kad Kijevas – tarsi penkių žvaigždučių viešbutis, ir nuo karo pradžios jis buvo ginamas pagal turimas galimybes. O dabar gavome „Patriot“ (oro gynybos sistema – aut.past.).
Gegužės mėnesį Kijevas buvo atakuojamas kiekvieną naktį – 26 naktis per mėnesį praleidome be miego. Baisiausia buvo, kai Kijevą atakavo 11 balistinių raketų, su kuriomis anksčiau negalėjome kovoti, o dabar jos visos buvo numuštos. Tai – didelis pasiekimas.
Aišku, priešraketinių sistemų mums trūksta – turime du „Patriot“ ir vieną prancūzišką oro gynybos sistemą, bet Ukraina – labai didelė. Jeigu „Patriot“ būtų ir Odesoje, Dniepro ir Zaporožės srityse, tai ir mūsų žmonės, ir uostai nenukentėtų.
O mes, lietuvių bendruomenė, darome, ką tik galime, kad padėtume kariams – renkame pinigėlius, nes turime ir du fronte kariaujančius lietuvius. Iš lietuvių bendruomenės praktiškai kariauja penki žmonės – du lietuviai ir trys ukrainiečiai, kurie domėjosi Lietuva, kalba lietuvių kalba.
Dabar gerai žinome, ką reiškia palinkėjimas „ramios nakties“ – labai džiaugiesi, kai pragyveni ramią naktį.
– Ar pavyksta ukrainiečiams Kijeve grįžti į bent kiek įprastą, normalų gyvenimą?
– Į Kijevą žmonės jau sugrįžo. Gal ne visi, kiek jų buvo iki karo pradžios – skaičiavo, kad buvo apie 5 mln. gyventojų, bet jie grįžta.
Praeitais metais po miesto gatves dviračiu galėjau važinėtis laisvai, o dabar jau jaučiasi, kad žmonės sugrįžo – daugiau ir žmonių, ir automobilių, net automobilių spūstys jau susidaro.
Kavinės pradėjo dirbti jau nuo pernai rudens – žmonės su malonumu ateina pasisėdėti kavinėse, ir su vaikais. Visos maisto parduotuvės ir vaistinės dirbo ir anksčiau, bet dabar prekystaliai vėl lūžta, o parduotuvės pilnos.
Vyksta koncertai, teatrai dirba pagal galimybes – jeigu skelbiamas oro pavojus, tai visi nusileidžia į požemį, o paskui koncertai atnaujinami.
Gyvenimas tęsiasi, gyvenimui negali paspausti „stop“ pauzės. Tiesiog psichologiškai prisitaikai prie tos situacijos, kokia ji yra šiuo laiku, ir gyveni, darai įprastus dalykus: ryte atsikeli ir verdi kavą, eini į parduotuvę ar pasivaikčioti.
Ir su bendruomene jau pernai liepos mėnesį rinkomės lauke, šventėme Mindaugines, giedojome Tautišką giesmę. Rinkomės ir vasario 16-ąją, ir kovo 11-ą.
– O Vilniuje praėjusią savaitę NATO lyderiai sprendė Ukrainos ateities Aljanse klausimą. Lietuvoje NATO viršūnių susitikimo rezultatai Ukrainos atžvilgiu sulaukė labai skirtingų vertinimų. Kaip NATO samitą įvertino patys ukrainiečiai? Ar buvo nusivylimo?
– Nepasakyčiau, kad yra didelio nusivylimo. Viską vertinome realiai, žinodami situaciją mūsų šalyje su korupcija ir išryškėjusiomis nemaloniomis detalėmis, todėl niekas nelabai ir galvojo, kad mes būsime pakviesti į NATO. Bet tam tikrų pasiekimų yra, bus galimi dviejų šalių susitarimai.
Mums aktualu, kad kas nors garantuotų Ukrainai atominį saugumą. Dabar vėl prasidėjo bruzdėjimas prie Zaporožės atominės elektrinės. Vienu metu jau buvo aprimę, o dabar sako, kad kažkokie papildomi daliniai atvežti prie jos, dalinamos knygutės, kaip elgtis, ką reikėtų daryti.
Viskas vyksta periodiškai, kaip amerikietiškai kalneliai – aukštyn, žemyn, tai grasina, tai vėl nuslūgsta. Tas periodiškumas jaučiamas ir apšaudymuose, atakose.
– Ar galite plačiau papasakoti apie tuos pastaruoju metu išryškėjusius korupcijos skandalus?
– Neseniai žiniose buvo paskelbta, kad savanoriai aprūpina Ukrainos kariuomenę 70 proc., o Gynybos ministerija – tik 30 procentų. Tai yra labai svarbus signalas. Po visų tokių įvykių pradėtos bylos, bet nežinome, kuo jos baigėsi – ar kas nuteisti, nubausti? Normalioje demokratinėje šalyje gynybos ministras jau būtų seniai atsistatydinęs po visų tokių korupcinių skandalų.
O prieš kelias dienas Sveikatos ministerija per kažkokius tarpininkus užpirko vaistinėlių, bet turniketai, skirti kraujavimui stabdyti, buvo visiškai nekokybiški, o išleisti pinigai – didžiuliai. Ministerijos išlaikomos biudžeto lėšomis, todėl liaudyje jau skamba, kad vietoj ministerijos išlaikymo geriau tuos pinigus atiduotume kariams. Ne karo zonoje esančių karių pinigai visai juokingi.
Tad negatyvumo yra, situacija negerėja, todėl ir NATO sprendimas dėl nesuteikto kvietimo nebuvo didelis nusivylimas, žinant realią padėtį šalyje.
– O kaip tuomet patys ukrainiečiai reaguoja į visus šiuos korupcijos skandalus? Ar nereikalauja prezidento Volodymyro Zelenskio imtis ryžtingų sprendimų, pakeisti korumpuotus ministrus?
– Šiuo metu didelio pasipiktinimo, pasipriešinimo nėra – žmonės dabar susitelkę padėti kariuomenei taip, kaip gali ir kuo gali, ir šitų dalykų labai neviešinti. Pas mus vyksta karas – negalime dar ir tą vidinę kovą iškelti į visišką paviršių, todėl vidinis pasipriešinimas nukeliamas tolesniam laikui.
Aišku, žmonės to nepamirš, nes daug žuvusių žmonių paaukota tam karui. Tačiau visa tai bus po karo. Dabar žmonės tiesiog nori kuo greičiau ir kuo daugiau padėti kariuomenei.
Karas vyksta faktiškai per visą tūkstančio kilometrų liniją. Stumiamės po truputį, nedaug, gal norėtųsi greičiau, bet su ta ginkluote, kurią turime, vyrai daro neįmanomus dalykus.
Zaporožės srityje viskas užminuota, ir kartais technika negali pravažiuoti, o išminavimo technikos trūksta. Kartais vyrams, išlipus iš šarvuočių, tenka rankomis praėjimo takus darytis.
– Ir visgi ukrainiečiams vis dar pavyksta išlaikyti iniciatyvą.
– Taip, kol kas, kad ir kaip keista, judėjimas yra beveik visame fronte – kai kur mažiau, kitur daugiau. Kol kas susitelkimo į vieną smūgį, vienoje vietoje nėra, galbūt ieškomos skylės.
Nei viena pasaulyje kariuomenė nedarytų kontrpuolimo be aviacijos pasiruošimo – aviacija atskrenda, bombarduoja, paruošiami praėjimo takai, ir tik paskui eina visa kita technika. Mes tai darome be aviacijos paruošimo. Dėl to, ką daro mūsų kariuomenė, net Vakarų atstovai stebisi.
– Dėkoju Jums už pokalbį.
