Nors praūžęs NATO viršūnių susitikimas vadinamas istoriniu Lietuvai, bet ne kitoms šalims, pavyzdžiui, Ukrainai, visgi ne visi Lietuvos aukščiausių pareigūnų norai sąjungininkių buvo išpildyti.
Kas keičiasi?
Naujuose, 4,4 tūkst. puslapių apimties, NATO gynybos planuose detaliai aprašoma, kokių veiksmų imtųsi Aljanso narės, jeigu Rusija užpultų bent vieną iš jų, pakeista pati NATO teritorijos gynybos koncepcija.
Anksčiau Baltijos šalys pačios būtų turėjusios atlaikyti Rusijos puolimą tol, kol atskubėtų Aljanso sąjungininkės, o jau užimta teritorija būtų atkovojama NATO pagalba.
Tuo metu pagal naujuosius gynybos planus NATO šalys į karinę agresiją atsakytų iš karto – gynyba numatoma nuo pirmųjų konflikto dienų.
Sąjungininkės sutarė septynis kartus didinti aukštos parengties karių skaičių – nuo dabar turimų 40 tūkst. NATO greitojo reagavimo pajėgų karių iki 300 tūkst. karių.
Tiesa, sprendimas dėl 300 tūkst. karių buvo priimtas jau pernai vykusio Madrido viršūnių susitikimo metu, visgi, panašu, kad didinti pajėgas Aljanso narėms nebuvo lengva užduotis.
Planuose įvardytos valstybės ir konkrečios teritorijos, kurias jos gintų, ir su kokiais konkrečiais pajėgumais: Vokietijos kariai gintų Lietuvą, JAV kariai – Lenkiją, Kanados kariai – Latviją, o Didžiosios Britanijos kariai – Estiją.
Konkretūs kariniai daliniai iš anksto susipažintų su ginama teritorija, ten vykdytų pratybas, į šias teritorijas iš anksto galėtų būti perkeliama dalinių karinė technika.
Apie tai, kad „Aljansas stiprins kovines grupes rytinėje Aljanso dalyje iki brigados dydžio vienetų“, buvo pranešta ir pernai Madride.
Tiesa, šį kartą pareiškimai gali virsti kūnu – be žodinio Vokietijos gynybos ministro Boriso Pistoriuso įsipareigojimo Lietuvoje nuolat dislokuoti brigadą, Kanados premjeras Justinas Trudeau pažadėjo dvigubinti kanadiečių karių skaičių Latvijoje ir ten nuolat dislokuoti 2,2 tūkst. karių.
Šiam ir visiems kitiems įsipareigojimams įvykdyti NATO viršūnių susitikimo metu šalys-narės sutarė skirti ne mažiau 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybai.
Visgi, ne vienas ekspertas pastebėjo, kad formuluotė dėl išlaidų gynybai didinimo yra ganėtinai aptaki, paliekanti NATO sąjungininkėms galimybę nuo šio pažado išsisukti. Verta prisiminti, kad nuo pat NATO įkūrimo pradžios dar nėra buvę, kad visos narės iš tiesų skirtų tiek lėšų, kiek pažadėjo.
Naujuosiuose planuose daugiau galių suteikiama vyriausiajam NATO pajėgų Europoje vadui generolui Christopheriui Cavoliui – grėsmės atveju tam tikrus sprendimus jis galėtų priimti pats, nesikonsultavęs su Aljanso narėmis, taip sutrumpinant NATO pajėgų reakcijos laiką.
Be to, NATO karinė vadovybė galės patikrinti, kaip valstybės laikosi deklaruotų įsipareigojimų apie skiriamus karius, karinę įrangą, karių pasiruošimą apskritai.
Tiesa, derybos dėl naujųjų NATO gynybos planų kiek užtruko. Birželį gynybos planų patvirtinimą užblokavo Turkija, tačiau ne dėl su karyba, o su politika susijusių priežasčių, pavyzdžiui – dėl teksto formuluočių, susijusių su Kipru.
Ko siekė Lietuva?
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas naujienų portalui lrytas.lt pasakojo, kad Lietuva į derybas ėjo su panašiu lūkesčiu, koks galiausiai buvo išpildytas sutartuose NATO planuose: greičiau, lanksčiau, realios pajėgos priskirtos realiems planams.
„Jeigu anksčiau pajėgos turėdavo daug funkcijų, daug misijų, tai dabar jų misija bus labai aiški konkrečiame regioniniame gynybos plane – būtent to regiono gynyba“, – kalbėjo jis.
Kaip aiškino L.Kasčiūnas, dabar, pavyzdžiui, konkreti divizija treniruosis ginti konkrečiai Lietuvą.
Be to, nuo šiol, jeigu NATO žvalgybos institucijos pamatytų kokių nors agresijos, provokacijos formavimosi indikatorių, būtų galima reaguoti iš karto ir atitinkamose vietose dislokuoti daugiau karių, taip atgrasant priešininką. Nebereikėtų laukti visų valstybių sutarimo ir bendro sprendimo.
SACEUR – Vyriausiasis sąjungininkų pajėgų Europoje vadas – nuo šiol galės priimti daugiau sprendimų pats: ir dėl pajėgų parengties, ir dėl logistikos, ir dėl kitų svarbiausių gynybos aspektų.
Įtvirtinti nepavyko
Trečiadienį pasibaigusio NATO viršūnių susitikimo metu Lietuvos politikams nepavyko įtikinti NATO sąjungininkų į bendrą komunikatą įtraukti ir oficialiai įtvirtinti Vokietijos sprendimą nuolat Lietuvoje dislokuoti brigadą.
NATO išplatintame komunikate yra „sveikinamos sąjungininkų pastangos didinti savo buvimą rytiniame NATO flange“, tačiau jokios konkrečios valstybės neįvardijamos.
L.Kasčiūnas teigė nematantis jokios problemos, kad Vokietijos sprendimas dėl brigados dislokavimo Lietuvoje nėra niekaip formalizuotas – nei dvišaliuose dokumentuose, nei bendru NATO lygiu.
„Yra sveikinamas sprendimas sustiprintam priešakinių pajėgų buvimui, tik ne konkrečioms valstybėms, bet pačiam principui. Tai yra svarbu.
O jeigu mums reikės užsifiksuoti dar kažkur ant popieriaus tuos dalykus, visą laiką tai galima padaryti dvišaliu pagrindu“, – įsitikinęs jis.
L.Kasčiūnas nurodė, kad šiuo metu Lietuva laukia, kol B.Pistoriusas pateiks Vokietijos matymą dėl infrastruktūros 4 tūkst. vokiečių karių, tuomet Lietuva pateiks savo viziją.
„Dabar darome tai, ką galime daryti, o kai susivienodinsime savo matymus, darysime tai, ko dar iki šiol nebuvome susiplanavę – nes kalbame apie galutinį karių buvimą, tai reiškia, kad atsiranda darželiai, mokyklos“, – pabrėžė jis.
L.Kasčiūnas negalėjo atskleisti, ar naujuose NATO gynybos planuose konkrečiai įvardyta, kad Vokietija nuolat Lietuvoje dislokuos papildomus 4 tūkst. karių, tačiau patikino, kad „brigada, kuri bus Lietuvoje, bus integruota į gynybos planus“.
Kaip atrodytų realybėje?
Karybos ekspertas, Lietuvos kariuomenės atsargos majoras Darius Antanaitis pastebėjo, kad naujaisiais planais NATO pasidalino atsakomybės zonomis.
„Kiekviena regiono valstybė atsakinga už savo pyrago dalį. Buvo labai svarbu išgirsti NATO karininkų pasisakymus apie tai, kad NATO priėmė sprendimą užtikrinti 360 laipsnių Europos gynybą.
Dabar kiekviena valstybė arba valstybių grupė yra atsakinga už savo kryptį – už pietų, vakarų, šiaurės ar rytų kryptį“, – įvardijo D.Antanaitis.
Ekspertas pastebėjo, kad priėmus Švediją ir Suomiją į NATO, keičiasi ir pajėgumų dydžiai, tad naujieji NATO gynybos planai greičiausiai apima net kelias pasikeitusias aplinkybes.
„Nors atrodo, kad Suomija, kaip ir Švedija, turi galingą kariuomenę, tačiau iš kitos pusės jie turi ir milžinišką teritoriją, kurią reikia apsaugoti.
Taip pat Baltijos jūra tapo vidinė NATO jūra, o Rusijai praktiškai užblokuotas išėjimas ne tik į Baltijos, bet ir į Šiaurės jūrą. Kad rusai galėtų išplaukti į Baltijos jūrą, tą įlanką kontroliuoja Suomija ir Estija, kad išplauktų į Šiaurės jūrą iš Baltijos jūros – kontroliuoja Danija, kartu su Švedija.
Rusai tapo praktiškai užrakinti savo Rusijoje ir be NATO kontrolės negali išplaukti ne į Baltijos jūrą, bet ir į Šiaurės jūrą“, – pabrėžė jis.
Vis dėlto, D.Antanaitis pastebėjo, kad tai, ką NATO viršūnių susitikimo metu deklaravo politikai, gali skirtis nuo to, kas galiausiai vyks realybėje.
„Kariškius kontroliuoja politikai, o politikams svarbiausia rinkimai, todėl jie turi pataikauti savo rinkėjams.
Net ir pasižiūrėjus į Lietuvą, kai kariuomenės vadas pasako, kiek tiksliai kokių pajėgumų reikia, kiek reikia didinti finansavimą norint pasiekti, jog visi Lietuvos piliečiai būtų saugūs, politikai dažnai blokuoja ar nenoriai tai priima“, – sakė jis.
