22 metų Andrejus (vardas pakeistas) tardymo izoliatoriuje Vilniuje atsidūrė praėjusių metų gruodžio 18-ąją. Jis buvo sulaikytas bute, kurį su žmona nuomojosi viename sostinės miegamųjų rajonų.
Kambaryje policija aptiko negyvą, su durtine žaizda krūtinės srityje artimą Andrejaus draugą Stanislavą (vardas pakeistas).
Abu vaikinai pernai nuo kovo iki rugpjūčio kariavo Ukrainoje. Nelaimės metu kambaryje jie buvo likę tik dviese. Kas nutiko, kad įvyko tragedija? O galbūt Stanislavas pats nusprendė pasitraukti iš gyvenimo?
Atsakymų į šiuos skaudžius klausimus ieško ne tik teisėsauga, bet ir Andrejaus tėvas Sergejus.
„Esu tikras, kad sūnus Stanislavo nenužudė.
Ir jis, ir mes su žmona jau seniai prašome, kad būtų atliktas Andrejaus patikrinimas poligrafu, tačiau teisėsaugai atrodo, kad toks tyrimas nereikalingas“, – bendraudamas su „Lietuvos rytu“ apgailestavo Sergejus.
Jis Lietuvoje apsigyveno dar 2020 metų liepą, nes dalyvavo veikloje prieš diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos režimą. Šiuo metu Sergejus turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.
Jo sūnus, prieš išeidamas kariauti Ukrainoje K.Kalinausko pulke, studijavo Vilniaus Gedimino technikos universitete.
Iš Baltarusijos jaunuolis, kaip ir tėvas, buvo priverstas pasitraukti dėl aktyvios veiklos studentų organizacijose bei protesto akcijose prieš A.Lukašenkos diktatūrą.
„Apie tai, kad, prasidėjus karui Ukrainoje, planuoja vykti kariauti, sūnus man neprasitarė ir nesitarė.
Užsukdavau pas juos su žmona kone kasdien. Matydavau, kaip jis tiesiog negali atsitraukti nuo žinių srauto iš Ukrainos.
Po kurio laiko kelias dienas negalėjau su sūnumi susisiekti. Paskambinau jo žmonai. Klausiau, gal kas atsitiko. Ji man tik atsakė, kad Andrejus pats viską paaiškins. Supratau, kad kažkas jo gyvenime keičiasi.
Dar po kelių dienų jis atsiuntė savo nuotraukas jau iš Ukrainos. Prisipažino nenorėjęs iš anksto apie sprendimą vykti į karą pranešti, kad mudu su žmona nesijaudintume ir neatkalbinėtume“, – prisiminė Sergejus.
– Kaip manote, kodėl vis dėlto jūsų sūnus ryžosi kariauti?
– Jis ne kartą prisipažino jaučiantis kaltę dėl tų savo draugų, kurie po 2020 metais vykusių Baltarusijos prezidento rinkimų dalyvavo protesto akcijose, o po to buvo sukišti į kalėjimus.
Ypač išgyveno dėl savo vienos kurso draugės, kuri buvo įkalinta ilgam.
Andrejus sakydavo, kad gyvendamas taikoje ir ramybėje Vilniuje niekuo negali jiems padėti, bet vis tiek jaučiąs kaltę.
Matyt, ir tokios mintys paskatino jį ryžtis išvykti kariauti į Ukrainą.
– Ar išvykdamas į karą jis turėjo kokį nors karinį pasirengimą?
– Studijų metu Baltarusijoje jis lankė užsiėmimus karinėje katedroje. Ukrainoje mėnesį ar kiek daugiau dalyvavo kariniuose mokymuose pagal „Azov“ būrio programą.
Sūnui teko kariauti tikrame fronte ir matyti karą visai iš arti. Jam buvo patikėtas granatsvaidis.
Grįžęs iš karo jis norėjo vėl studijuoti Vilniaus Gedimino technikos universitete, nes išvykdamas į Ukrainą buvo išėjęs akademinių atostogų.
– Kaip sūnus jautėsi sugrįžęs iš Ukrainos? Kokia buvo jo psichologinė būklė?
– Tarsi ir nebloga. Bet buvo pradėjęs lankytis pas psichologą. Matyt, jį dar kankindavo išgyvenimai, patirti fronte.
Yra pasakojęs, kad pirmosios bendražygių žūtys smarkiai sukrėtė, o po to jos tapo kasdienybe.
Iš viso jau žuvo apie trisdešimt K.Kalinausko pulko karių.
– Ką žinote apie velionį Andrejaus draugą Stanislavą?
– Stanislavas taip pat iš Baltarusijos. Jie sykiu išvyko kariauti už Ukrainos laisvę, sykiu ir sugrįžo į Vilnių.
Dažnai matydavomės – jie ateidavo pas mus į svečius, mes su žmona irgi neretai svečiuodavomės sūnaus nuomojamame bute, kur buvo apsistojęs ir Stanislavas.
Andrejus sakydavo, kad tiki tik tais žmonėmis, su kuriais stovėjo petys į petį. Toks jam ir buvo Stanislavas. Ta karinė brolybė juos iš tikrųjų suartino kaip tikrus brolius.
– Kas gi atsitiko tą nelemtą gruodžio 18-osios naktį? Jeigu Andrejų su Stanislavu siejo toks artimas ryšys, kodėl įvyko tragedija?
– Aiškaus atsakymo neturiu. Jie kambaryje buvo dviese. Esą norėjo apie kažką pasikalbėti.
Kalbėjosi, verkė, glėbesčiavosi, vėl kalbėjosi.
Andrejaus žmona tuo metu buvo kitame kambaryje, todėl nematė, kas darėsi už uždarų durų.
– Ar ekspertai Stanislavo ir jūsų sūnaus organizme neaptiko alkoholio ar kvaišalų pėdsakų?
– Viskas labai supainiota, bet, kiek man žinoma, jie abu kažką rūkė.
Aš ne kartą prašiau, kad būtų suteikta galimybė mano sūnui pasitikrinti ne tik poligrafu, bet ir kad būtų atliktas išsamus jo psichologinės būsenos tyrimas.
Deja, prokurorams tai atrodo nesvarbu.
– Kokia, jūsų manymu, versija labiausiai tikėtina – savižudybė ar žmogžudystė?
– Galiu tik pakartoti tai, ką man ir tyrėjams pasakojo sūnus, – Stanislavas pats prieš save pakėlė ranką.
Kol važiavo greitosios pagalbos medikai, Andrejus jį dar gaivino. Į policiją sūnus nuvažiavo norėdamas papasakoti, kas atsitiko, kaip liudininkas, bet buvo suimtas kaip įtariamasis.
Bet kol kas jam jokie kaltinimai nepateikti.
Deja, liudininkų nėra. Taip išeina, kad Andrejus – vienintelis liudininkas ir sykiu įtariamasis.
Kol kas jis paliktas tardymo izoliatoriuje.
Kaip suprantu, neįmanoma rasti teisybės – įrodyti, kad Andrejus nužudė Stanislavą arba kad jis pats pasitraukė iš gyvenimo.
– Kokiomis mintimis šiuo metu gyvena sūnus už grotų?
– Jis ne kartą mums su žmona yra sakęs, kad pasiryžęs už teisybę ir numirti.
Viename laiške rašė, kad siekė padėti teisėsaugininkams atlikti išsamų tragedijos tyrimą, bet nebuvo išgirstas.
„Tegul jie daro su manimi, ką nori, o aš tiesiog badauju“, – rašė sūnus.
Stanislavo motina taip pat kreipėsi į prokuratūrą prašydama, kad būtų leista Andrejui pasitikrinti poligrafu, nes ji irgi nori žinoti savo sūnaus mirties priežastį. Tačiau ir ji gavo neigiamą atsakymą.
Generalinė prokuratūra apie Stanislavo mirties aplinkybes jokių komentarų neteikia. Tik informavo, kad vyksta tyrimas ir atliekamos būtinos ekspertizės.
Andrejus tardymo izoliatoriuje badavo penkiolika dienų.
Pajutęs negalavimus bado akciją nutraukė. Jo suėmimas birželio viduryje buvo pratęstas dar mėnesiui.
