Būtent taip retsykiais įsivaizduoju kelią į pragarą – kaip pavojingą kilimą į kalną, kurio viršūnėje atsiduri garuojančiame lavos puode. Velniai tave amžinai virs, o tu kęsdamas fizinius skausmus nuolatos matysi stulbinančio grožio vaizdą – peizažą, į kurį niekada neturėsi nei teisės, nei laisvės nusileisti.
Šis disonansas – turbūt didžiausia bausmė. Panašią greičiausiai pajunta Dž. Butkutės muzikos gerbėjas, netikėtai patekęs į koncertą, kuriame atliekama A.Schoenbergo ar J.Juzeliūno muzika.
Taigi vingiuojame Rusų keliu į įsivaizduotą pragarą ir aš staiga atsimenu rusų turistų porą, prieš kelias dienas sutiktą Pizoje. Kurių velnių skambinti tai Rusijai, jeigu net ilgas pokalbis akis į akį nepajėgus pakeisti jų iškreiptos, traumuotos sąmonės ir įsitikinimų.
Su tąja pakankamai išsilavinusių rusų pora, į Italiją iš Maskvos atvykusia dangaus serpantinais per Sakartvelą, Armėniją, Turkiją, aptarėme daugybę dalykų, neišskiriant ir Rusijos sukelto beprasmiško karo Ukrainoje.
Po mūsų ilgų įtikinėjimų nei kaltės, nei atsakomybės, nei noro priešintis, nei sprendimo bėgti iš teroristinės šalies juose nepadaugėjo nė per nago juodymą.
Viskas tarsi dzin, kol V. Putinas nesikėsina į jų butą Maskvos centre, į sėkmingą verslą ir į galimybę kad ir brangiai, bet kasmet aplankyti Europą. Kažkas juose, tuose rusuose, disonuoja. Norisi viltis, kad būtent tas disonansas anksčiau ar vėliau ir taps didžiausia bausme, karščiausiu pragaru.
Rusų keliu, kurį daugiau nei prieš šimtą metų nutiesė rusai, kildamas Vršičiaus perėjos link atsimenu šių serpantinų atsiradimo istoriją, kuri, jei ją būčiau papasakojęs minėtai rusų turistų porai, galbūt susisietų su jos pačios padėtimi.
Vršičiaus perėja – kalnų perėja, esanti Julijos Alpėse, Šiaurės Vakarų Slovėnijoje. Perėja yra 1611 metrų aukštyje – tai aukščiausia perėja ne tik Slovėnijoje, bet ir visose Rytų Alpėse.
Iki Pirmojo pasaulinio karo per šią kalnų perėją driekėsi pėsčiųjų takeliai, kuriais naudojosi vietiniai gyventojai. 1909 m. perėja buvo šiek tiek praplatinta.
1914–1918 m. Kranska Goros regionas tapo svarbia karinių kelių sankryža. Po to, kai 1915 m. gegužę Italija paskelbė karą Austrijai, strateginę reikšmę įgijo karinių dalinių prie Sočos upės aprūpinimas. Tad austrų karinė vadovybė nutarė per Vršičiaus perėją nutiesti kalnų kelią nuo Kranska Goros iki Trentos.
Šiuo tikslu austrai įdarbino virš 10 tūkst. rusų karo belaisvių. Jų, gyvenusių barakuose šalia tiesiamo kelio, darbo sąlygas atsimena tik kalnų uolos, o istoriniai archyvai mini nuolatinį lavinų pavojų.
Nors belaisviai darbavosi po specialiomis lavinas stabdančiomis priedangomis, 1916 m. pavasarį tos tvoros neatlaikė dviejų galingų lavinų. Kariniuose archyvuose užfiksuota, kad tuomet jos palaidojo apie 300 rusų karo belaisvių ir kelis austrų sargybinius. 24 kilometrų kelias, kurį sudaro 50 staigių posūkių, buvo baigtas 1917 metais.
1916 m. patys belaisviai lavinų aukoms atminti Kranska Goros pusėje pastatė medinę koplyčią, kuri buvo restauruota ir stovi iki šiol. 2006 m. birželį Slovėnijos vyriausybė kelio daliai nuo Kranska Goros iki Vršičiaus suteikė Rusų kelio pavadinimą.
Šiandien tiek Rusų kelias, tiek šalia jo stovinti medinė koplyčia virtę turistų rojumi. Vis dėlto karo Ukrainoje kontekste jie kelia dviprasmiškus jausmus, nors puikiausiai žinai, kad tai istorija.
Stoviu Vršičiaus perėjos aukščiausiame taške, žvelgiu į nenusakomo grožio peizažą ir svarstau, kad aniedu rusų turistai yra tokie patys kaliniai, belaisviai, gal ir ne savo noru, bet vis tiek tiesiantys kelią į pragarą.
Skirtumas tas, kad tie 10 tūkst. rusų karo belaisvių buvo naudingi Austrijai, o dabartiniai – pačiai Rusijai, V. Putino vedamai jų pačių rankomis tiesiamu serpantinu į pragarą.
