Antai Seimui baigiant pavasario sesiją liberalų atstovai bandė į darbotvarkę įtraukti įstatymo pataisas, kuriomis būtų atsisakyta valstybinės šventės Tarptautinės darbo dienos gegužės 1-ąją, paliekant jai tik atmintinos dienos statusą. Kitaip sakant, ne darbo dienų sąrašas sumažėtų viena švente.
Aišku, ir dalis liberalų rinkėjų vargu ar norėtų prarasti laisvą dieną, tad buvo pasiūlyta pailginti kasmetes atostogas nuo 20 iki 21 darbo dienos.
Pirmiausia socialdemokratams atkakliai prieštaraujant jau ne pirmą kartą teikiamiems sumanymams atsisakyti Gegužės 1-osios Seimas balsų dauguma atmetė šį liberalų sumanymą, bet turbūt tai dar ne paskutinis mėginimas suvesti istorines sąskaitas su sovietine praeitimi.
Esą didelei daliai Lietuvos žmonių Gegužės 1-oji nėra jokia šventė ir siejasi su sovietinės okupacijos metais, o laisva diena naudojama asmeninėms reikmėms, bet ne minėjimams.
Viena vertus, tai tiesa. Mažai kas dabar gegužės 1-ąją prisimena, kad 1886 metais tą dieną Čikagos policija net su aukomis išvaikė darbininkų demonstraciją. Kita vertus, ši data tapo pasauline darbininkų solidarumo diena, ja sava paskelbė profesinės sąjungos, socialistinės ir socialdemokratinės krypties partijos gerokai anksčiau nei Rusijoje 1917 m. įvyko bolševikinis perversmas.
Beje, Lietuva, tapusi nepriklausoma valstybe, 1919 metais gegužės 1-ąją taip pat paskelbė šventine ne darbo diena, kuri buvo panaikinta šalį valdant A.Smetonai.
Dabar Gegužės 1-oji švenčiama ne vien buvusio sovietinio lagerio šalyse, bet ir daugelyje Vakarų valstybių. Prancūzijoje tai ne darbo diena nuo 1947 metų.
Žinoma, galima sakyti, kad Lietuvoje ši šventė turi ir sovietmečio prieskonį, kai vykdavo privalomos demonstracijos. Tačiau liberalai negali nesuprasti, kad ir mūsų šalyje profesinės sąjungos, kairiosios partijos laiko Gegužės 1-ąją sava švente.
Akivaizdu, kad vėl Seime ėmus svarstyti šios šventės atsisakymą nieko kito, kaip smarkios politinės priešpriešos, nebuvo įmanoma tikėtis. Kam to prireikė liberalams ir kitiems valdančiosios koalicijos atstovams? Matyt, buvo žvelgiama ne į NATO viršūnių susitikimą, kai pageidautinas visų politinių jėgų susitelkimas užsienio politikos klausimais, bet į kitais metais vyksiančių trejų rinkimų maratoną.
Savo ruožtu konservatoriai pasiūlė Seimui išbraukti iš Atmintinų dienų sąrašo birželio 1-ąją – Tarptautinę vaikų gynimo dieną, ją pakeičiant Vaiko ir Pasauline vaiko teisių apsaugos dienomis.
Birželio 1-oji nėra ne darbo diena, todėl ir dėmesys jai menkesnis, bet dešiniųjų argumentai tokie patys – tai esą atgrasi sovietinė tradicija, nors minėjimo ištakos nesietinos su Sovietų Sąjunga, vaikų apsauga tą dieną prisimenama ir, pavyzdžiui, kaimyninėse Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje.
Baigiantis Seimo sesijai atmestas ir kur kas prieštaringesnis konservatorių parengtas įstatymo projektas, kuriuo Lietuvos komunistų partija (LKP) būtų teisiškai pripažinta nusikalstama organizacija, nors tokio politinio įvertinimo ji sulaukė dar 2017 metais.
Niekam, išskyrus sovietinių laikų ilgesiu apkrėstiems marginalams, nekyla abejonių, kad LKP padėjo okupaciniam režimui vykdyti nusikaltimus stalininių represijų metais, vėlesniais laikais, kai masinių trėmimų ir žudymų buvo atsisakyta, partija kolaboravo įtvirtinant sovietinę sistemą šalyje.
Tad visiškai aišku, kad nieko nauja įstatymu nebūtų pasakyta, tiktai dar sykį būtų įgelta socialdemokratams, susijungusiems su A.Brazausko vadovaujama Lietuvos demokratine darbo partija, kuri kildinama iš LKP.
Socialdemokratai net neturėjo kitos išeities, kaip aršiai priešintis A.Ažubalio ir jį remiančių Seimo narių, kurie nepanoro prisiminti, kad nemažai Sąjūdžio veikėjų, vėliau tapusių konservatoriais, taip pat priklausė LKP, sumanymui.
Net 70 Seimo narių balsavo už šio klausimo išbraukimą iš darbotvarkės. Vadinasi, vis daugiau ir dešiniojo sparno veikėjų supranta, kad politinių sąskaitų suvedinėjimas prisidengus istoriniu teisingumu įgrisęs visuomenei ir nėra naudingas net jiems.
Realios teisinės reikšmės įstatymo pataisos nė negali turėti, nes LKP vadovaujamas pareigas ėjusiems asmenims numatyti apribojimai dalyvauti politinėje ir diplomatinėje veikloje smarkiai pavėlavę – dauguma šių žmonių mirę, o likusieji sulaukė garbaus amžiaus ir išėjo į pensiją. Jokio svarbaus politinio vaidmens jie nevaidina.
Taigi kokia prasmė šiais laikais priimti įstatymus, kurie neturėtų praktinės reikšmės, bet pasmerktų penkis dešimtmečius trukusį kolaboravimą ir neva reikalingi tik dėl istorinės atminties?
Turbūt tokios temos – istorikų duona, jie, remdamiesi naujais tyrimais, gali objektyviai įvertinti sovietinę praeitį, o politikų trigrašis – tik noras atkreipti į save istorijos traumas dar skaudžiai išgyvenančių žmonių dėmesį ir įgelti esą ryšį su kolaborantais turėjusioms politinėms jėgoms.
Bet netenka stebėtis, kad su praeitimi susietos temos vis grįžta į politinę dienotvarkę. Lietuvoje dar daug žmonių, kuriems istorija – ne vadovėlinės tiesos, o į sąmonę įsirėžusios kraujuojančios žaizdos. Visuomet atsiras politikų, kurie tuo norės pasinaudoti.
