Vytauto Didžiojo karo muziejuje pristatyta už Ukrainos laisvę savanoriškai kovojančio A.Kumpio knyga „Ukrainos karo audrose“.
Tai intriguojantis dienoraštis, atvirai, be pagražinimų pasakojantis apie karą Ukrainoje ir asmeninę lietuvio patirtį tarnaujant žvalgybiniame padalinyje.
A.Kumpis dažnai net ir iš pačių ukrainiečių girdi klausimą, kodėl be jokio atlygio ir garantijų kovoja už šią šalį? Lietuvis įsitikinęs, kad jei šiandien okupantų nesustabdysime Ukrainoje, rytoj juos turėsime stabdyti Lietuvoje.
Nors kauniečių karo sūkuryje A.Kumpis iki šiol nesutiko, džiaugėsi, kad jie Ukrainą palaiko kitais būdais.
– Kada ir kodėl nusprendėte vykti kovoti Ukrainoje? – „Laikinoji sostinė“ paklausė A.Kumpio.
– Kai 2014 metais Rusija okupavo Krymą, buvau vienas iš nedaugelio maniusių, kad Rusija nesustos, ir tik laiko kausimas, kada prasidės karas. Dar tada sau pasakiau, kad kai rusai ims veržtis tolyn, aš būsiu ten.
Tais pačiais metais įstojau į Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Nuo 2017-ųjų penkerius metus tarnavau žvalgų būryje ir visą tą laiką rengiausi karui.
Kai 2022 metų vasario 24-ąją prasidėjo aktyvūs kariniai veiksmai, tuo nesistebėjau. Visi ženklai, kad taip bus, buvo matyti. Prie Ukrainos sienos Rusija telkė kariuomenę. Kam drožti pieštuką, jei nesiruoši juo rašyti? Tą dieną parašiau prašymą atleisti mane iš tarnybos ir pradėjau rengtis kelionei į Ukrainos frontą kaip savanoris.
Neturėjau kito pasirinkimo. Mano senelis ir jo brolis, vėliau tėvas kovojo už Lietuvos laisvę. Taip buvau auklėjamas ir aš. Manau, kad padėdami Ukrainai padedame ir sau, nes jei šiandien rusų nesustabdysime Ukrainoje, rytoj juos turėsime stabdyti Lietuvoje.
Išvykti pavyko simbolinę dieną – Kovo 11-ąją.
– Kokia jūsų misija? Ar ją atlikęs sugebate pailsėti, pamiegoti nesapnuodamas košmarų? O gal kyla minčių nebevykti į karą?
– Kaip žvalgybos ir diversijų padalinio narys dalyvavau ir vykdžiau užduotis pavojingiausiuose Charkovo, Chersono, Donbaso, Bachmuto fronto ruožuose, pastaruoju metu tarnavau padalinyje, įsikūrusiame netoli Donecko.
Į apšaudymą teko pakliūti jau trečią dieną nuvykus į Ukrainą. Vėliau Bachmute buvo tikra mėsmalė, įvykiai rutuliojosi tragiškai. Anksčiau maniau, kad jau mačiau viską, dabar to nebesakau.
Išvykdamas neįsivaizdavau, nei su kuo teks susidurti, nei ką patirti. Tai, ką pamačiau ir pajutau, peržengė mano vaizduotės ribas.
Ilgesnį laiką prabuvęs fronte pradedi žaisti pagal tas taisykles ir tik galvoji, kaip išgyventi iki vakaro pabaigos.
Į pirmąją misiją iš Lietuvos vykome keturiese, į antrąją – jau aš vienas. Kitų dėl to nesmerkiu. Ne visi gali susidoroti su stresu, nesuvaldo minčių, negali pailsėti. Mane stresas mobilizuoja, pavargstu, bet vėliau geriau pailsiu. Aš ten miegu geriau nei čia.
Visą laiką būti Ukrainoje negaliu, privalau kartkartėmis grįžti į Lietuvą. Grįždamas vis bandau kabintis į civilinį gyvenimą. Bet už jo užsikabinti nesugebėjau ir dabar jau nebandau gyventi dviejuose skirtinguose pasauliuose.
Ten viskas paprasčiau, dabar žinau, kad mano vieta yra ten.
– Jūs – karys savanoris, Lietuvoje palikęs ankstesnius darbus, karinę tarnybą ir bet kokias socialines garantijas. Ar negalvojote tarnauti svetimšalių legione ar kitoje karinėje struktūroje?
– Kalbėdamasis su ukrainiečiais savo būrio nariais nustebau sužinojęs, kad jie gauna nemažą atlyginimą, siekiantį apie 2 tūkstančius eurų.
Jie stebėjosi, kad aš neturiu jokių socialinių garantijų, negaunu atlyginimo, nes tarnauju kaip savanoris.
Dėl to Ukrainoje galiu būti 90 dienų, vėliau bent 2 savaitėms turiu grįžti į Lietuvą.
Vienintelės mano pajamos – Lietuvoje nuomojamas butas. Vien kelionės iš Ukrainos į Vilnių ir atgal išlaidos degalams – 500 eurų.
Vyrai man patarė tapti vietinės teritorinės gynybos savanoriu. Galvojau apie tai, bet nelabai noriu imti pinigų iš šalies, kuri kovoja už save, kuriai paramą siunčia ir lietuviai. Man atrodo, kad tai savanorystės kompromitavimas.
Be to, būčiau labiau sukaustytas. Mano padalinys renkasi, kur kariauti, vyksta į karštesnius taškus, ten, kur reikia daugiau pagalbos.
– Ar galite palyginti pirmąsias dienas Ukrainoje ir dabartinę situaciją, kaip ji keičiasi?
– Per daugiau nei metus daug kas pasikeitė. Sunku net įsivaizduoti, kad gali keistis taip greitai. Kiekvieną kartą, kai pabuvęs Lietuvoje grįžtu į Ukrainą, pamatau pažangą, tobulėja strategija, taktika, ginkluotė.
Jei anksčiau vyko stumdymasis, manau, dabar žaidimas į vienus vartus baigėsi, iniciatyva mūsų pusėje, įvykiai po truputį įsibėgėja.
Ukrainą matau Europos Sąjungos ir NATO nare, laimėjusia karą prieš Rusiją.
– Ar Ukrainoje sutikote kitų lietuvių?
– Sutikęs nesu, bet esu girdėjęs apie keturis, iš kurių trys yra Lietuvos rusai. Buvau sutikęs lenkų, škotą.
Bet lietuviai stengiasi padėti įvairiais būdais. Manau, kad Ukraina ir Lietuva yra to paties karo dalyvės. Jei šiuo metu jai reikia, pavyzdžiui, neperšaunamųjų liemenių, turime jas atiduoti, nes jei to nepadarysime, didelė tikimybė, kad jų prireiks patiems.
Kauniečių baikerių klubo „Moonlight Knights MC“ nariai surinko lėšų padaliniui, kuriame tarnauju, ir padovanojo keturratį.
