Šiandieną atsiranda politinių veikėjų, kurie bando atvirai pateisinti pirmąsias karo dienas, šlovina tuos, kurie praliejo nekaltų žmonių kraują, atseit, taip gavosi; sumaištis, kerštas. Kerštas kam, ar kurie nei NKVD, nei komunistais nebuvo ir raudonos spalvos nekentė iš tolo. Ponai, mes meluojam istorijai, o gerbiamam ir teisingam skaitytojui skiriu nedidelę ištrauką iš knygos „TELŠIAI“ PSL.364:
„Kolonos priešaky žygiavo rabinas ABRAOMAS-IZAOKAS BLOCHAS, ješivos vadovai, bendruomenės garbingieji, o toliau visi kiti. Kai kurie kartojo psalmių eiles, o rabino akys buvo pilnos ašarų...“ Aš toliau necituosiu, nenoriu.
O tame puslapyje dar parašyta apie rimbus ir šautuvo buožes, apie nebūtas kaltes, apie įtakingą asmenybę, dvasininką, partijos lyderį, kuris į pagalbos šauksmą šaltai tarė „tai jums atpildas už tai, kad atvedėt į LIETUVĄ bolševikus“. Tikras žemaitis šitoje vietoje tartų „akurat“: rabinas ir ješivos studentai kvietė būtent į TELŠIUS tarybų valdžią.
Nurimo aistros, užsimiršo komentarai, kurių būta visokių: protingų ir truputį ne, piktų ir truputį ne. Skaitai ir bijai, o koks ir kas kitas? Kas labiau įžeis mane ir mano tiek nelaimių ir neapykantos patyrusią tautą. Esu nekartą prisipažinęs, kad liksiu ypatingai jautrus, bet labai mylintis savo kraštą ir jos žmones.
Daug kas žino, kad esu pokario ir holokausto vaikas ir niekam nelinkėčiau įrašyti į savo šeimos medį dešimtimis nekaltai žuvusių šeimos narius bei nuolat stebėti ašarų pritvinkusias mamos akis, belaukiančias galbūt tolumoj pasirodančių savo brolių ir seserų.
O naktį išgirsti, kaip tėvas kviečiasi savo, kare žuvusių draugų, vardus. Patikėkit, kraupu ir baisiai nejauku, o juk mano gimdytojams, kai prasidėjo karas, buvo tik po 16–17 metų.
Bet manau, kad toliau ir gilyn nekeliausiu, nes šiandieną ne apie tai, kas buvo, o apie tai, kas yra. Staiga skaitau iš „aukso lobynų“ ištrauktą nepakartojamą ir pilną žavesio, didžiulės meninės išraiškos eilėraštuką, kad man tiek nedaug tereikia, tik netyčia lipti kopėčiom, kad nukeliaučiau ten, kur nukeliavo 6 mln. mano brolių ir seserų ir dar 12 mano tetų, dėdžių bei 2 seneliai.
Svarbu buvo sužinoti ir tai, kad, pasirodo, mano tauta visi yra gyvuliai. Aš tikrai dėkoju už tokias „pažangias mintis“ ir tokius „pritrenkiančius komplimentus“.
Sutikite, kad aš nieko neatstovauju, man niekas nestovi už nugaros ir nešnibžda, ką ir kaip rašyti. Šiuo atveju, aš tai darau laisva valia ir absoliučiai garantuoju, kad nenorėdamas nieko įžeisti, kažko prašyti arba reikalauti kažkokios nuobaudos. O štai su tekstų suvokimu Lietuvos švietimo sistemoje -tikra bėda, bei tas juokingas ir amžinas pasiteisinimas: kas čia tokio, mane ne taip suprato.
Aš bent puikiai suprantu, kad neatsiprašys, nes yra šimtai tokių, kurie plekšnos per petį ir sakys: bravo, bravo, bravo.
Aš puikiai suprantu, kaip yra baisu, kai sprogdinamos ligoninės, šventyklos, mokyklos. Taip, ten ES lėšos, bet juk ne vieno Lietuvos piliečio, o mūsų visų. Taip, ten vaikai neteko mokyklos ir t.t. Bet juk galima buvo ir, matyt, reikėjo pasiklausti tos pačios Izraelio ambasadorės Lietuvoje, kodėl taip buvo pasielgta, kas atsitiko, prašom, įvardinti priežastis. Ir tada mes visi gautume mums taip reikalingų žinių.
O gal ten neleistina statyba, gal mokyklos rūsyje slepiami ginklai ir gyvena teroristai, gal pastatas tapo stebėjimo bokštu ir t.t., nes kaimynai kol kas, toli gražu, tikrai ne draugai. su kuriais galėtum išgerti vyno taurę. Žodžiu, svarbu elgtis taip, kad sukeltum dulkes, kad klestėtų neapykanta, kad kalbėtumėm nuleidę galvas ir vieni kitus vadintume idiotais ir pirmai progai pasitaikius, vanotumėm vieni kitiems šonus. Tik noriu priminti, kad „parakanų“ surasti dar galima, bet tų lipančių kopėčiom, deja, lieka vis mažiau ir mažiau.
Tylim, burnos prisemtos vandens arba karšta bulvė įstrigo tarpdantyje. Ir ko JIE amžinai nepatenkinti, „nei aš ką sakiau, nei čia ką“, „pašposinau būdamas geros nuotaikos“, „tiesiog, ne taip suprato, tiesiog ne toks kontekstas arba ne vietoj padėtas kablelis“. Deja, klystat, nes geri žmonės Lietuvoj viską puikiai supranta ir puikiai žino, kur tas kablelis padėtas. Tik tie, kurie sėdi ten, kur aukšti langai, ne kalba, o košia pro dantis niekuo nereikšmingus sakinius.
Mielieji, na, sutikite, kad visi geros valios žmonės ir visas Pasaulis puikiai viską mato, girdi ir supranta. Na, nebe naivuoliais esame mes gimę. O gal mes visi šalti, kaip ledas ir jau seniai gėdą, toleranciją, žmogiškumą, meilę ir pagarbą kitam, esame išleidę į ilgalaikes atostogas, o žmoniškumas ir dvasia serga ir turi ilgus metus trunkančius nedarbingumo lapelius.
Mielas skaitytojau, rašau ypatingai sunkiu laikotarpiu. Nežinom, kas gali pasibelsti į duris ir tarti tą žiaurų, lemtingą ir baimės kupiną žodį „išeik“. Maža mano šalis, bet mums pavydi mūsų laisvės, mūsų gamtos, mūsų šypsenų. Tad klausimas tiems, kurie trokšta, kad mes eitumėm skirtingose gatvės pusėse, kad svastika ir Hitleris“ taptų mūsų gražaus sugyvenimo simboliais, kad gyventumėm baimėje, neapykantoje, kad grindinį draskytų tankai su žvaigždutėmis, o budeliai eilėje lauktų savo paminklų.
Ar suvokiam, kad neapykanta, brutalumas, pyktis, nesusikalbėjimas, nutylėjimas mus gali nuvesti liūdnų įvykių keliu. Pamąstykime visi. Šiandieną dar turime truputį laiko, o rytojus nei aiškus, nei prognozuojamas. Žemaičiai sakytų: vo laukončių joudų debesų y, y tėkra y.
