Tada man trenkia per snukį ir šaukia – tu jauti nostalgiją sovietinei praeičiai. Lygiai tą patį bolševikai sakydavo „buožėms“ ir „atgyvenoms“ iš carinės praeities.
Laimė, bent jausti dar galiu, ką noriu. Neturiu priekaištų parodos rengėjams, paroda – tik pretekstas pamąstyti, kas iš tiesų tas gyvenimas. Ar tie skurdūs, apmūsiję eksponatai iš anų laikų iš tiesų yra mano gyvenimo liudijimas?
Erzina tendencija, kad naujieji komisarai verčia išsižadėti praeities, liepia viešai pasmerkti savo tėvus ir senelius, perrašo praeitį taip, kad ji būtų teisinga, tai yra tik tokia, kaip jie ją supranta. Sovietinė praeitis rodoma tik per ideologijos prizmę, tik kaip laikotarpis, kai siautėjo politinis ir policinis saugumo teroras, o dėl planinės ekonomikos materialinė gyventojų padėtis buvo apgailėtina.
Kaip įprasta šiuolaikinėse parodose, daug prirašyta, bet mažai parodyta. Egipto piramidėse randama daugiau daiktų, nei čia pamatysi iš vėlyvojo sovietmečio. Sakoma, tai mažo žmogaus gyvenimas. Nėra abstraktaus mažo ar didelio žmogaus, jis visuomet konkretus. Aš ir esu tas mažas žmogus iš Lietuvos užkampio, pragyvenęs sovietmetyje apie 25 metus, bet kai klausausi dabartinių „didelių“ žmonių samprotavimų apie anuos laikus, nematau savo gyvenimo, nematau jokios emocinės, gyvos istorijos, o ji kur kas svarbesnė už banalias schemas ir lozungus.
Parodoje peršama mintis, kad jeigu sovietmečiu žmogus ką nors darė, tai tik kentėdamas prievartą, gelbėdamasis nuo sistemos, meną, kultūrą, poilsį vartodamas kaip placebą... O ką žmogus daro dabar, nuo ko jis gelbėjasi tūkstantį kartų per dieną fotografuodamas savo veidą ir subinę ir rodydamas tai kitiems? Ar dėl to, kad dabar jis turi daugiau pinigų ir tiesiog apsėstas puikybės, yra geresnis už anų laikų žmogų?
Gyvenome skurdžiai, bet prieš šešiasdešimt metų pasaulio ekonomika apskritai buvo kitokia, net ir Vakaruose daugybė žmonių gyveno skurdžiai, augant socialinei atskirčiai ir dabar daugybė šeimų neturi prabangių buities prekių, gyvena šūdinomis sąlygomis. O jeigu pažvelgsime plačiau, kur nors Kolumbijos kalnuose, Brazilijos ar Indijos lūšnynuose žmonės ir dabar gyvena kur kas skurdžiau nei mes sovietmečiu. Ir visai nebūtinai jie jaučiasi nelaimingi.
Labai ydingas požiūris matuoti žmogaus laimę daiktais. Kvailas požiūris, kad žmogaus gyvenimas yra vien tik politinė santvarka. Neprisimenu nė vieno žmogaus, kuris anuomet būtų tikėjęs partinėmis komunistinėmis nesąmonėmis, kuo daugiau laikraščiai ir TV kalbėjo apie komunizmą ir socializmą, tuo mažiau jo buvo mūsų gyvenime, politika buvo išorėje, geriausiu atveju – išangėje.
Jaučiuosi taip, tarsi iš manęs norėtų pagrobti vienintelio gyvenimo prisiminimą. Sudergti tą prisiminimą, ištrinti vaikystę ir jaunystę. Viską stengiamasi pritempti prie sistemos, ideologijos. Negyvenau dėl sistemos, „mažo“ žmogaus gyvenimas nebuvo prikimštas saugumiečių ir komunistų, o tuščios lentynos ir mediniai socializmo batai buvo tik tragikomiškos dekoracijos. Bet buvo muzika, poezija, vynas, buvo iš proto vedančios merginos, buvome kūrybingi, gyvybingi, mūsų diskotekose neskambėjo toks šūdas, kurį iki šiol gali išgirsti pageidavimų koncertuose, pvz., Nelė Paltinienė, mūsų didžėjai grodavo „Slade“, „Nazareth“, „The Who“, „The Beatles“, „Kiss“, „E.L.O.“ ir pan. Neturėjau naujų džinsų, bet „damušdavau“ senus, sulopytus pusbrolio džinsus, ir jie atrodydavo nė kiek ne prasčiau nei dabartiniai tyčia suplėšyti garsių dizainerių drabužiai.
Komikas Jimmy Carr viename savo pasirodyme sako: jeigu prieš tris dešimtmečius būtum rodęs draugams nuotrauką, ką valgei pusryčiams, jie tave būtų palaikę psichiniu ligoniu. Po pauzės komikas priduria – niekas nepasikeitė. Bent jau šiuo atžvilgiu sovietmetis pranašesnis už dabartinius laikus – idiotų anuo metu buvo gerokai mažiau.
