Jo manymu, „Wagner“ grupuotės galimas įsitvirtinimas Baltarusijoje Lietuvai grėsmės nekelia, o galbūt net keičia jos saugumo situaciją į geresnę pusę. Tiesa, su tuo nesutinka istorikas Algimantas Kasparavičius, pabrėždamas, kad šiuo metu grėsmė mūsų šaliai tik dar labiau išaugusi.
Apie tai pašnekovai diskutavo „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Oponentai“.
Pavojaus dėl „Wagner“ dar neįžvelgia
A.Kasparavičius, svarstydamas apie tai, ar kilęs „Wagner“ vadovo J.Prigožino maištas Rusijoje primena ir ankstesnius šios šalies istorijos epizodus, pastebėjo tam tikrą periodiškumą.
„Jeigu žiūrėsime į ilgą Rusijos istoriją – taip. Kad Rusijos politinėje sistemoje atsiranda maištininkas, nepaklusnus centrinei valdžiai, bandantis iš pradžių su ja flirtuoti, o vėliau bandantis nuversti, man atrodo, mes tokių turime“, – kalbėjo istorikas.
Taip pat, pasak A.Kasparavičiaus, turėti tokią kaimynę kaip Rusija Lietuvai buvo rizikinga praktiškai visada.
„Rusijos geopolitinė erdvė šiaip ar taip siekė kaip minimum nuo Minsko iki Kamčiatkos, ir vien jau tas dydis mums visada buvo pakankamai didžiulė grėsmė. Kitas ne mažiau reikšmingas dalykas – Rusijos veržimasis prie Baltijos.
Vytauto proanūkis Ivanas III praktiškai iškelia tą idėją, Ivanas Žiaurusis ją plėtoja Livonijos kare, o Petras Didysis jau labai akivaizdžiai sumuša Švediją, ir tai niekada nenutrūksta.
Ir šiandien, kada aš pažiūriu į Europos geopolitinį žemėlapį, ir aš matau, kur yra Rusija ir kaip atrodo Baltijos jūra, iš karto supranti visus tuos procesus arba didelę dalį, kaip mąsto V.Putinas, kaip mąsto rusų politinis elitas, ko jie siekia, ir iš čia kyla grėsmės“, – dėstė pašnekovas.
P.Vaitiekūnas savo ruožtu neabejojo, kad Rusijoje prieš kiek daugiau nei savaitę kilęs pučas buvo tikras.
„Nėra Rusijos, kaip valstybės. Yra banda. Iki 2006 metų tai buvo oligarchinis kapitalizmas, vėliau banda, kuri pradėjo užgrobti valdžią, suprato, kad nėra tikslo dalintis su ja, galima viską pasiimti ir turėti, visiškai kitais metodais. Todėl tas oligarchinis kapitalizmas virto į banditišką kapitalizmą.
Čia reikia tiesiog tikėti savo akimis, ką mes matome. Pučas buvo tikras, kuris kilo tada, kai tas banditiškas Kremlius pradėjo nesutarti tarpusavyje. (...) Prasidėjo to banditiško kolektyvo skilimas 2014 metais“, – pastebėjo buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje.
Pašnekovas svarstė, jog ir valdžioje būnant ne V.Putinui, o J.Prigožinui, situacija būtų kur kas geresnė.
„Aišku, kad geriau bet kas, nes prie V.Putino gerų scenarijų nėra. Prigožinas yra žymiai geriau, nes prie Prigožino galimi ir blogi scenarijai, bet galimi ir geri scenarijai. Putinas negali išeiti iš karo, o Prigožinas privalėtų išeiti“, – sakė P.Vaitiekūnas.
Tiesa, pasak buvusio ambasadoriaus, „Wagner“ galimas įsikūrimas Baltarusijoje Lietuvos saugumo situaciją keičia net į geresnę pusę – esą taip galime iš NATO, JAV gauti daugiau resursų šalies gynybai. Tačiau jis taip pat sutiko ir su užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio įspėjimais dėl „Wagner“ grupuotės.
„Rizikos kilo naujos, bet jos neša naujas galimybes. Aš netikiu, kad Prigožinas ir „Wagner“ kareiviai Baltarusijoje mums keltų realią grėsmę, nes beprotybė jiems yra duoti kokius nors ginklus. (...)
Blogiausias variantas gali būti, bet atiduoti „Wagner“ ar Prigožinui branduolinį ginklą ar sunkiąją ginkluotę, jūs atsakykite į klausimą – kokia tikimybė, kad jis ją nukreips į A.Lukašenką ar prieš tą pačią Rusiją? Taigi, mano nuomone, tai yra neįtikimas variantas, bet naudotis tuo – būtina.
G.Landsbergis viską daro teisingai, ir aš jo vietoje sėdėdamas daryčiau tą patį, nes valdžia turi ruoštis ne geriausiems variantams, o blogiausiems“, – vertino P.Vaitiekūnas.
Savo ruožtu A.Kasparavičius dėl „Wagner“ grupuotės šalia Lietuvos sienos visgi mato išaugusią grėsmę.
„Greta mūsų, kaimyninėje valstybėje, atsiranda tam tikras auglys, rutulys. Įvyko smūgis, jį (J.Prigožiną, – lrytas) išmušė iš Rusijos, ir dabar jis gali gravituoti. Rusijai, mano supratimu, nei pačiam režimui, nei Putino valdžiai, Prigožinas daugiau jokių problemų nebekels, jo problema anksčiau ar vėliau bus išspręsta.
Bet tai dar nereiškia, kad Rusijos centrinė valdžia, kuri pakankamai valdo situaciją, tenka pripažinti, matant visus trūkumus, negali pasinaudoti šiandien šita perdislokuotų į Baltarusiją greta Lietuvos ir Lenkijos sienos struktūra, kuri iš principo yra avantiūristinė, pasiryžusi bet kam. Ten yra specifinės psichologijos žmonės.
Man atrodo, tą puikiai supranta Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka, kuris pasakė, kad mes perimsim tam tikrą jų patirtį ir ją panaudosim, jeigu kils reikalas. Tai čia yra grėsmė“, – laidoje aiškino istorikas.
Įsitikinęs, kad apie J.Prigožiną jau nieko nebeišgirsime
Pasak Ukrainoje dirbusio buvusio Lietuvos ambasadoriaus, paties J.Prigožino tremtis į Baltarusiją jam nieko gero nežada.
„Jis turi kompromatą prieš Kremliaus viršūnę, todėl Kremlius su juo skaitosi. Žinoma, ta tremtis į Baltarusiją nieko gero jam nežada. Pats „Wagner“, kaip struktūra, tuo pačiu pavadinimu ar kitokiu pavadinimu liks Afrikoje ir toliau, nes iš ten atlieka labai svarbias Kremliaus mafijai funkcijas, atveža daug pinigų ir įtakos – tokios, apie kokią Vakarai niekada net nėra svajoję.
Bet Prigožino ir buvusios vadovybės Afrikoje nebeliks, ir tikrai abejoju, kad kas nors finansuos jį Baltarusijoje, duos ginklus ir pinigus“, – kalbėjo P.Vaitiekūnas.
Jis taip pat galvoja, kad J.Prigožiną galiausiai Rusijoje sustabdė V.Putino šantažas jo artimųjų atžvilgiu.
„Manau, jie buvo paimti įkaitais, ir pasakyta. Manau, ir dabar tas pats yra daroma su pučo rėmėjais. Taigi, abi pusės šantažavo viena kitą, todėl buvo pasiektas tam tikras balansas, kad ieškome kažkokios išeities. Viena iš tų išeičių yra Baltarusija, o arbitro rolė, labai keista, bet atiteko A.Lukašenkai“, – aiškino buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje.
P.Vaitiekūno teigimu, gali būti ir taip, kad kurį laiką apie maištą sukėlusį J.Prigožiną mes nieko nebeišgirsime.
„Jam reikėjo likti Rostove ir Rusija būtų parklupdyta Prigožino bandos. Jį, matyt, apgavo jo patikėtiniai, iš kurių jis tikėjosi paramos, jis tos paramos pakankamai negavo, ir tada reikėjo ieškoti kompromiso. Kompromisas yra aiškiai jo nenaudai.
Manau, kad apie Prigožiną mes daugiau nieko ir nebeišgirsime – paskutinis kartas bus tada, kai jis „netyčia“ iškris pro langą. Ir jo vaidmuo šitoj istorijoj, manau, yra baigtas, kaip ir „Wagner“.
Jie bus išformuoti, prijungti prie reguliarios armijos dalinių, bent jau Rusijos, Ukrainos teritorijoje. Karas, matyt, eina į pabaigą“, – dėmesį atkreipė pašnekovas.
Su šia mintimi nesutiko A.Kasparavičius, pabrėždamas, kad, jo galva, „karas tik prasideda“.
„Aš bijau, kad karas tik prasideda. (...) Grėsmė šiuo atveju mums, Lietuvai, tik išauga. Netikėtumai dėl to tik išauga, ir karo scenarijus, karo eigos nuspėjamumas šiandien tampa dar mažesnis. Viena vertus, yra akivaizdus dalykas – Ukraina, apginkluota NATO, kol kas rusų išstumti iš okupuotų teritorijų nesugeba.
Vienoje vietoje rusai atsiraukia, o kitas vietas užima. Principinė situacija Ukrainoje per tris kontrpuolimo savaites šiandien nėra pasikeitusi“, – kalbėjo istorikas.
Tuo metu P.Vaitiekūnas laikėsi kitos nuomonės, svarstydamas, jog tai, ką dabar matome, iš esmės signalizuoja apie karo pabaigos pradžią.
„Prasidėjo procesai paties Kremliaus viduje. Iki tol jie buvo labai užslėpti, o dabar jie išvirto į visiškai akivaizdžią konfrontaciją. Ir šalis, kurioje nėra konsoliduotos valdžios, konsoliduoto Kremliaus, konsoliduotos valios, negali vykdyti išorinės agresijos.
Manau, kad mes matome karo pabaigos pradžią – prasideda procesai, kurie nežinau, kur nuves, bet tokia situacija, kokia buvo – jos nebeliks. Mes išgirsime daug naujienų per artimiausias savaites“, – įsitikinęs buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje.
