Tai leidžia spėti, kad ir daugiausia nepasitenkinimo sukėlusių lietuvių kalbos ir literatūros bei matematikos brandos egzaminų rezultatai šiemet bus gal kiek geresni nei pernykščiai.
Aišku, tai anaiptol neįrodytų, kad pagerėjo mokymo lygis, nes geresnius egzaminų rezultatus galima pasiekti ir palengvinus jų užduotis.
Todėl labai svarbu nustatyti aiškius ugdymo kokybės kriterijus, o dėl jų nei švietimo ekspertai, nei politikai sutarti nesugeba.
Seimas svarstė Švietimo įstatymo pakeitimus, kuriais būtų įgyvendintas Konstitucinio teismo nutarimas, kad Vyriausybė poįstatyminiais aktais negali nustatyti ugdymo įstaigų veiklos kriterijų. Bet, atrodytų, teisinės technikos klausimas virto principiniu valdančiosios daugumos ir opozicijos ginču dėl pačios švietimo reformos.
Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ atstovė parlamentarė V.Targamadzė pareiškė, kad nėra apibrėžta net ugdymo kokybės sąvoka, – atseit vien dėl to negalima vykdyti švietimo reformos, taikyti mokykloms mokinių skaičiaus reikalavimų. Opozicijos nuomone, valdantieji pernelyg išaukštino kiekybinius kriterijus, o anaiptol ne vien jie lemia ugdymo kokybę.
Realiai tai reiškia, kad mokyklų uždarymo neturėtų lemti mokinių skaičius. Esą netiesa, kad mažos mokyklos negali garantuoti geros mokymo kokybės. Antai socialdemokratas T.Bičiūnas aiškino, kad geri ugdymo rezultatai pasiekiami, kai yra malonios, mokinių poreikius tenkinančios patirtys.
Opozicijos duomenimis, maždaug 250 mokyklų gresia išnykti, nors tarp jų yra ir tokių, kurios atitinka vadinamąją gerosios mokyklos koncepciją. Teigiama, kad tokia grėsmė kilo dėl užkeltos mokinių skaičiaus kartelės.
Kitaip sakant, reikalaujama pristabdyti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) skatinamą mokyklų uždarinėjimą mažuose miesteliuose, o tai atitinka ir dalies kaimiškų savivaldybių norus.
Prezidentas G.Nausėda metiniame pranešime tarsi pritarė šiems norams pareiškęs, jog valdantieji turi atsižvelgti į švietimo bendruomenės nuomonę. Jis kritiškai atsiliepė ir apie Tūkstantmečio mokyklų programą, ragindamas įvertinti jos tarpinius rezultatus, kad būtų išvengta savitikslės reformos, skirtos panaudoti europinius pinigus.
Vis dėlto galiausiai po svarstymo Švietimo įstatymo pakeitimai buvo palaiminti, o opozicija pateikė atskirąją nuomonę, kad mokyklų tinklo pertvarkos klausimus turi spręsti ne Vyriausybė, o savivaldybės.
Valdantieji neigė opozicijos argumentus, jog įstatymas grindžiamas tik kiekybiniais kriterijais, ir įrodinėjo, kad atsižvelgiama ir į kokybinius rodiklius. Vienas jų – siekis, kad, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, mokiniui būtų prieinamas visas ugdymo tinklelis, pavyzdžiui, jei jaunuolis vienintelis nori mokytis chemijos, jam būtina surasti mokytoją.
Kokybiniai ir reikalavimai, kad mokytojai būtų tinkamai išsilavinę, kvalifikuoti, įvairių poreikių turintys mokiniai galėtų sulaukti jiems reikalingos pagalbos.
Galbūt daug paprasčiau būtų sutarti dėl švietimo politikos, viena vertus, jei partijos tuo nesinaudotų rinkimų sumetimais, pamiršdamos ir realius mokinių poreikius, antra vertus, jei Lietuva būtų tokia turtinga valstybė, kad galėtų neskaičiuoti biudžeto išlaidų.
Susidaro įspūdis, kad būtent išlaidos mažiausiai rūpi net visiškai nerealius reikalavimus valdžiai keliančioms švietimo darbuotojų profesinėms sąjungoms, jau nekalbant apie opoziciją ar rinkėjų balsus medžiojančius populistus.
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS) nesutiko pasirašyti susitarimo su ŠMSM, nes valstybė nesutinka taip smarkiai didinti mokytojų atlyginimų ir mažinti mokinių skaičiaus klasėse, kaip reikalauja pedagogų atstovai.
Bet vien pageidaujamam mokytojų atlyginimų didinimui per šiuos ir ateinančius metus papildomai prireiktų per 1 mlrd. eurų. ŠMSM duomenimis, pedagogų uždarbis Lietuvoje ir taip auga sparčiausiai tarp Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių – per trejus metus iki 2022-ųjų padidėjo 62 proc., o šiemet – dar 13 procentų.
Atlyginimų didinimas numatytas ir kitais metais, tad 2024-aisiais tikimasi, kad jis pasieks partijų susitarimu numatytą 130 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio. Tačiau LŠDPS to negana ir ji reikalauja nuo šio rugsėjo mokyklų darbuotojų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientą didinti 20 proc., o nuo kitų metų – dar 30 procentų.
Norint patenkinti ir mokinių skaičiaus klasėse, ir kitus LŠDPS reikalavimus, ministerijos skaičiavimu, valstybei per pusantrų metų reikėtų surasti daugiau kaip 3 mlrd. eurų.
Akivaizdu, kad tai fantastikos žanro reikalavimai, – šių metų švietimo biudžetas iš viso siekia 3,5 mlrd. eurų. Bet galbūt kartelė užkeliama taip aukštai, kad valdžia pabūgusi duotų bent daugiau pinigų, negu numačiusi.
Šiaip ar kitaip, valstybės išlaidas privalo skaičiuoti ne tik valdantieji, bet ir visi sveiko proto žmonės.
