Raudonojo teroro aukų sąvado idėja kilo 1987 m. įvairių specialybių entuziastų būrelyje, kuriam drauge su vėliau iki paskutinio tomo vyriausiąja redaktore B.Burauskaite teko priklausyti.
Pagal elementarią anketą apklausiamų žmonių atsargiai vertinama idėja persikėlė į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, kuri ir įsteigė Komisiją stalinizmo nusikaltimams tirti, vėliau į ano meto Lietuvos istoriją patekusią ilgu pavadinimu – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio ir tarybinės sociologų asociacijos Pabaltijo skyriaus Lietuvos filialo komisija stalinizmo nusikaltimams tirti.
Jai vadovavo garsus kompozitorius J.Juzeliūnas.
Kelerius metus buvau šios komisijos sekretorius. Komisijos nariai – mokslininkai ir menininkai, visuomenininkai ir Sąjūdžio darbštuoliai – 1988 m. liepos 13 d. parengė ne kartą tobulintą represuotų asmenų anketą, kurios pirmas variantas buvo išplatintas A.Juozaičio leidžiamose „Sąjūdžio žiniose“ per vis gausesnius atgimstančios Lietuvos mitingus.
Užpildytą anketą buvo nurodyta pristatyti į Filosofijos, sociologijos ir teisės institutą, aktyvų Sąjūdžio rėmėją, sudariusį sąlygas moksliniam iš gyventojų surinktos informacijos vertinimui. 1992 m. instituto direktorius V.Bagdonavičius rūpinosi „Lietuvos gyventojų genocido“ pirmojo tomo išleidimu. Vėlesni leidiniai, išvydę pasaulį jau iš kitų institucijų, dar labiau tobulėjo, kol dabartiniai šeši tomai pavirto į unikalų, savo apimtimi analogo kitose stalinizmo aukų šalyse neturintį istorinės atminties reiškinį.
1981 m. Čikagoje išleistas L.Kerulio sudarytas „Išvežtųjų lietuvių sąrašas. Stalino teroras 1940–1941“. Ši medžiaga panaudota pirmame „Lietuvos gyventojų genocido“ tome.
Stalinizmo aukų, tremtinių sąrašą, žinoma, kiek buvo įmanoma nustatyti, emigracijoje organizavo latviai. Atgimimo laikotarpiu šio darbo netęsė.
1989 m. teko dalyvauti įkuriant Rusijoje „Memorial“, savo veikloje apimantį ir stalinizmo nusikaltimų tyrimą. Lietuviška anketavimo idėja steigėjams patiko, deja, neatsirado žmonių, kurie tokio milžiniško darbo imtųsi.
Užkulisiuose teko girdėti apie požiūrio skirtumus – Rusijoje individualaus žmogaus likimas nesąs labai reikšmingas. Tikriausiai tai civilizacijų skirtumai. Dabar „Memorial“ faktiškai išvaikytas, jo nariai paskelbti užsienio agentais.
Šeši „Lietuvos gyventojų genocido“ tomai apima 251 620 asmenų, sovietinių represijų aukų, istorijas. Šeštajame tome rašoma: „Iš viso 1992–2022 metais suformuotoje skaitmeninėje Vardyno duomenų bazėje yra sukaupta duomenų apie daugiau kaip 270 tūkst. sovietines režimo represijas patyrusių Lietuvos gyventojų. Tačiau Vardyno knygų I–VI tomų tekstuose aprašytų represuotų asmenų skaičius yra šiek tiek mažesnis, nes analizuojant buvusio KGB veiklos dokumentus nustatyta keli šimtai asmenų, dėl kurių įtraukimo į Vardyną neužtenka juose esančios informacijos.“
Buitinis stalininio teroro pristatymas visuomenei dažniausiai nesiremia argumentuota moksline klasifikacija. Skelbiami pakeliui populiarioje literatūroje užtikti skaičiai.
Klasikinis skirstymas giliai įstrigęs į galvas. Esminė kategorija buvo ir tebelieka tremtiniai. Tremtinių Lietuva. Ir politinius kalinius vadino ir tebevadina tremtiniais. Pavyzdžiui, mano mama buvo politinė kalinė, partizanų ryšininkė, bet vis tiek ją vadino tremtine.
Tremtinys – labiau apibendrinantis ir tinka visiems.
V.Landsbergis net yra pasiūlęs atsisakyti termino „represuotieji“. Tiesiog – naikintieji. Kas trėmimu, kas – kalėjimu. Kančia – nematuojama. Vardynas papildomas nužudytais. Jie nebuvo nei ištremti, nei įkalinti – tiesiog NKVD gaujų nužudyti.
Tai teisingas leidinio sudarytojų sprendimas. Savaime suprantama, nužudytųjų kategoriją papildo žuvusieji kovose už Lietuvos laisvę.
Vardyno šeštasis tomas dar įdomus ir tuo, kad „genocidas“ pratęsiamas gerokai toliau už tradicinio jo supratimo ribų.
Vardyne tikslinama: „Paskutinis tęstinio leidinio „Lietuvos gyventojų genocidas“ VI tomas skirtas 697-iems 1954–1989 metais sovietų okupacinės valdžios represuotiems asmenims (įkalintiems, nužudytiems) ir 1991 metais nuo SSRS agresijos prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę vykdyto teroro aukoms (daugiau kaip 400 Lietuvos gyventojų sužalota sveikata, 23 žmonės nužudyti).“
Ir be komentarų aišku, apie ką kalbama, – tai Sausio 13-osios aukos, Medininkų žudynių aukos, rugpjūčio pučo auka.
Visuomenei pateiktas solidus kelių tūkstančių puslapių Vardynas yra ne tik istorinės atminties dokumentas, bet ir mokslinių studijų šaltinis.
Įvairiausiais dramatiško Lietuvos istorijos laikotarpio aspektais. Nelabai gausaus kolektyvo trijų dešimčių metų didelis darbas. Reta valstybės programa tiek ištveria. Dažniausiai numiršta pusiaukelėje.
Leidinys yra ne tik apie vardus, aukas, bet ir apie tuos, kurių sprendimais jos atsirado.
Apsidairęs, kas vyksta aplinkui, negali tvirtai pasakyti, kad Vardynas yra apie tolstančią praeitį. Visai neseniai pagyvenęs žmogus, aptariant aktualijas, pasiruošimą valstybės gynybai niauriai prognozavo: dabar okupantai dalimis netrems, išvarys, išnaikins visus iš karto. Negali nieko atmesti.
Vardynas yra tarsi priminimas ir perspėjimas. Solidus priminimas, kuris, mano nuomone, vertas valstybinio dėmesio ir įvertinimo. Siūlyčiau šešiatomio leidinio „Lietuvos gyventojų genocidas“ kūrėjams skirti Nacionalinę premiją.
