Negana to, atgaivintas parlamentaro mandatą turinčio R.Žemaitaičio neregėtai agresyviai – neva lietuvių genocidas buvęs dar didesnis negu žydų ir jie turėtų mūsų atsiprašyti.
Šitokio nusikalbėjimo neteko skaityti net Sąjūdžio veiklos pradžioje, kai dar buvo mažai informacijos apie Stalino režimo antisemitinio pobūdžio represijas ir kai Lietuvoje išniro nacių okupacijos metais leista žydų išžudymą teisinanti rašliava.
Aišku, galima manyti, kad tokie antisemitai kaip R.Žemaitaitis skaito nebent užrašus ant troleibusų, bet tamsuoliškumas neatleidžia nuo atsakomybės už antisemitizmo kurstymą.
Gedulo ir vilties dieną, kai prisimenamos masinės tremtys ir stalininės represijos, ypač niekšiška supriešinti lietuvių ir žydų kančias. Juk žydai buvo lygiai tokie patys Lietuvos gyventojai kaip ir lietuviai, šimtmečius gyvenę mūsų šalies, kuri buvo ir jų tėvynė, miestuose ir miesteliuose. Iš maždaug 208–210 tūkst. Lietuvos žydų išžudyta 190–196 tūkst. – apie 94 proc. jų bendruomenės.
Paradoksas, kad 1941 metų birželį trėmimus kartu su lietuviais patyrę žydai turėjo daug daugiau galimybių išgyventi negu tie, kurie liko Lietuvoje.
T.Venclova siūlė stalinines represijas vadinti ne genocidu, o stratocidu, pabrėžiant joms būdingą ne tautinį, bet socialinį pobūdį. Istorikų skaičiavimu, žydų buvo ištremta ne mažesnis procentas negu lietuvių, nes šalia svarbias valstybės pareigas ėjusių asmenų represuotas ir turtingųjų sluoksnis, o pasiturinčių žydų buvo nemažai.
Mitą, kad lietuvius tardę ir represavę enkavedistai daugiausia buvo žydai, karo metais ypač uoliai skleidė nacių propaganda, bet tai seniai istorikų paneigta.
Didelė dalis represinių struktūrų veikėjų buvo atsiųsti iš Sovietų Sąjungos, su Lietuvos žydais jie neturėjo nieko bendra net jei tarp jų ir pasitaikė žydiškos kilmės asmenų, o to dabar net neįmanoma aiškiai nustatyti. Galų gale ar yra skirtumas, kokia buvo budelio tautybė?
Šių banalių tiesų nevertėtų priminti, jei urvinis antisemitizmas būtų nuėjęs į praeitį, o juo labiau kad kažkam, save vadinančiam politiku, antisemitiniai pareiškimai neatrodytų visai politiškai naudinga prekė.
Juk antraip R.Žemaitaitis, neseniai sukėlęs skandalą antisemitiniu įrašu, kuriuo neva smerkė Izraelį, nugriovusį Palestinoje už ES lėšas pastatytą mokyklą, o iš tikrųjų radęs pretekstą, kaip pelnyti lietuviškų antisemitų dėmesį, vargu ar būtų sumanęs dar vieną išpuolį.
Vadinasi, ankstesnis pasibjaurėtinas įrašas nesukėlė jam rimtų teisinių ir politinių pasekmių. Krito į akis, kaip jis su pasigardžiavimu, tarsi čiulptų saldainį, vienai televizijai panoro pakartoti šleikščią vaikišką skaičiuotę apie pagaliuką ir žyduką, nors žurnalistė tik užuomina tai priminė. Atseit kas čia tokio, tik gerbtina lietuviška tautosaka.
Tačiau tai ne gerbtina, o šlykšti praeities atgyvena, priminti tokią skaičiuotę gal net blogiau nei Izraelio politikus išvadinti gyvuliais ir prilyginti V.Putinui. Tada R.Žemaitaičiui buvo pagrūmota, prokuratūra ketino pradėti ikiteisminį tyrimą dėl antisemitizmo kurstymo, tačiau viskas užtilo, todėl vos mėnesiui kitam prabėgus – naujas spjūvis.
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė F.Kukliansky į šį išpuolį reagavo pirmoji, pareiškusi, kad yra šokiruota R.Žemaitaičio kaltinimų žydų tautai ir, nors ragino įsikišti teisėsaugos institucijas, abejojo, ar ilgai trunkantys teisiniai procesai baigsis realia bausme, o jo rėmėjų skaičius, ko gero, tik padidės. Pasisakė ir JAV ambasadorius.
Vėliau sureagavo ir Lietuvos vadovai. Kaip sakoma, geriau vėliau negu niekada, bet šiuo atveju reikėjo anksčiau už žydus atsiriboti nuo R.Žemaitaičio. Antisemitizmo bacilos kenkia visos Lietuvos sveikatai, lietuviams tokie pareiškimai turėtų būti net skaudesni, nes skelbiami tarsi jų vardu, neva juos užstojant.
Partija „Laisvė ir teisingumas“ sustabdė R.Žemaitaičio narystę, bet jis tik pasivaipė, kad be jo ši politinė jėga – niekas.
