„Pati kalta“: pateikė netikėtų priežasčių, kodėl nutikus nelaimei žmonės vis dar smerkia auką

Socialiniuose tinkluose išplito lietuvių samprotavimai apie aukos elgesį, aprangą ir pasirinkimus, o apie galimą smurto įvykį kalbėta kur kas mažiau. Visuomenėje klesti aukos kaltinimo fenomenas, o dalis vyrų ir moterų vis dar linkę kaltinti ne smurtautojus, o aukas. Kodėl?

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Psichologijos katedros profesorė dr. Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė aiškino, kad aukos kaltinimo fenomenas yra reiškinys, kai bandome sumenkinti situacijos rimtumą, dalį arba visą kaltę priskirdami aukai.

Pasak profesorės, šis fenomenas yra susijęs su tuo, kad mums rūpi asmeninė gerovė.

„Galvodami apie save, įjungiame tris mechanizmus, susijusius su mąstymo klaidomis. Viena mąstymo klaida yra susijusi su teisingo pasaulio iliuzija – jei esi geras žmogus ir tinkamai elgiesi, tau nenutiks nieko blogo. Jei taip negalvotume, gyventi būtų labai baisu. Todėl šioje situacijoje, jei vaikinui ar merginai nutiko kas bloga, matyt, jis buvo negeras žmogus.

Kitas fenomenas yra bazinės atribucijos klaida – tai reiškia, kad galvojame, jog dėl asmeninių savybių auka prasižengė, matyt, ji kažkaip neįprastai pasižymėjo – klausiama, kodėl ji taip apsirengusi, kodėl apskritai ėjo į tą koncertą, kodėl ėjo į vakarėlį po koncerto.

Tačiau čia atsiranda dar vienas fenomenas, kad, jei aukos vietoje būtume mes, įsilietų mąstymas, jog nepalankiai susiklostė situacija – nuvertintume asmenines savybes ir pervertintume aplinkybes.

Trečioji mąstymo klaida yra pažeidžiamumo iliuzija. Žmogui, kuris nėra susidūręs su nemaloniais dalykais, atrodo, kad jis yra pažeidžiamas ir jam taip nenutiks. Galvojant apie aukas ir jų kaltinimą, tai yra lyg vidinio proceso, kaip man būtų, jei būčiau toje vietoje, atspindys“, – „Žinių radijo“ laidoje „Nesuklaidinti“ kalbėjo K.Žardeckaitė-Matulaitienė.

Anot jos, galima išskirti ir kelias smurtautojų grupes.

„Dažniausiai smurtautojai yra žmonės, kurie yra įsitikinę, kad turi daugiau galimybių ir teisę pasinaudoti kitu žmogumi. Taip pat tai yra žmonės, neturintys empatijos, negebantys įsijausti, kaip jaučiasi kitas, vartojantys alkoholį ar narkotines medžiagas, sumažinančias gebėjimą racionaliai mąstyti“, – vardijo profesorė.

Lietuvos žmogaus teisių centro (LŽTC) atstovė Paulina Drėgvaitė atkreipė dėmesį, kad aukas neretai smerkia vyresnio amžiaus moterys. P.Drėgvaitė sakė, kad tai ją stebina, tačiau žvilgsnį reikia atkreipti į aplinką, kurioje augome ir gyvename.

„Yra lyčių stereotipai ir rolės. Nuo pat mažens berniukai ir mergaitės yra sėkmingai socializuojami. Nuo labai anksti mergaitės girdi, kad neturėtų eiti į tam tikras vietas, nesirengti tam tikrais drabužiais. Ugdome savisaugos kompetenciją.

Pažiūrėjus į tai, kaip ugdomi berniukai, dažniausiai jiems nededamas toks krūvis – nesakoma „nepriekabiauk“. Turime logiką, kad mergaitė turi saugotis, kad kažkas nenutiktų. Tarp skirtingų kartų pokyčiai vyksta, tačiau ne taip greitai, kaip norėtųsi.

Stereotipai ir nuostatos savaime nesikeičia ir persiduoda iš kartos į kartą“, – „Žinių radijuje“ aiškino LŽTC atstovė.

P.Drėgvaitė pastebėjo, kad 2021 m. atlikto tyrimo metu 20 proc. gimnazijoje besimokančių merginų ir beveik 40 proc. vaikinų teigė, kad merginos kartais pačios savo apranga ir elgesiu provokuoja priekabiavimus.

„Pasižiūrėjus į bendrą visuomenės pjūvį, matome, kad jaunesnės kartos nuostatos dažnai sutampa su vyresnės, tai iliustruoja, kad jos vaikšto iš kartos į kartą. Natūralu, kad, turint daugiau medijų, vykstant įvairioms kampanijoms, pokalbiams, nuostatos keičiasi, tačiau be išorinės intervencijos, be didesnių paskatų savaime jos nekis“, – komentavo ji.

K.Žardeckaitė-Matulaitienė pritarė, kad kultūra, kurioje gyvename, labai veikia ir sukuria tam tikrą foną.

„Kalbant, kodėl vyresnės kartos moterys nepalaiko aukų, o jas puola, veikia fenomenas, kuris vadinasi „persiimtu seksizmu“.

Vyresnio amžiaus moterys yra susidūrę su bloga patirtimi, žino, kad įrodyti seksualinį priekabiavimą ar net išprievartavimą yra sudėtinga, įvertina to kainą – gėdos jausmą, galvojimą, kad manimi nepatikės, kitų žiūrėjimas į mano santykius, kaip į tai reaguos mano partneris.

Visa tai sukaupusios vyresnio amžiaus moterys perduoda tai jaunesnei kartai, sakydamos: „Nekelk bangų, neik vienur ar kitur, nes įrodyti bus sunku, emocinė būklė bus sunki“.

Ieškoti problemos sprendimo tampa aukos atsakomybe, tačiau niekas nekalba apie smurtautojo atsakomybę už elgesį. Pilnametis žmogus yra atsakingas už savo poelgį, ne auka“, – aiškino VDU profesorė.

Advokatė, Mykolo Romerio universiteto (MRU) Baudžiamosios teisės ir proceso instituto lektorė dr. Marina Gušauskienė apgailestavo, kad priekabiavimo ir net prievartos atvejus įrodyti yra sunku.

„Pagrindinė problema yra suvokime ir tyrėjų mentalitete. Aukai tenka ne tik išgyventi nusikaltimą, bet ir visuomenės požiūrį, kad pati kalta (...), kad iš tiesų esi nekaltas, reikia įrodyti dar ir pareigūnams. Negana to, einant pas pareigūnus, jau reikia turėti ant lėkštutės surinktus įrodymus, o tai ne visada įmanoma.

Negaliu pasakyti, kad auka neturėtų nieko daryti. Žinoma, ji pati turi pasirūpinti įkalčiais – pavyzdžiui, kad ir nemalonu, nesiprausti, norėdama išsaugoti biologinius įkalčius ant kūno, jei yra smurto žymės, kuo greičiau kreiptis į tai galinčius užfiksuoti medikus, policijos pareigūnams pateikti po incidento likusius daiktus ir pan.

Tačiau, norėdami išsiaiškinti, nustatyti nusikaltimą ir policijos pareigūnai veiksmų turi imtis kuo greičiau, o ne sakyti aukai, kad ji viską turi įrodyti pati. Pareigūnai turi gauti, pavyzdžiui, naktinio klubo, kuriame vyko incidentas, ar gatvės vaizdo įrašą, apklausti liudininkus ir pan.

Tam, kad kažką įrodytume, reikia nustoti kaltinti, o imtis būtinų veiksmų ir rinkti pirminę informaciją“, – komentavo M.Gušauskienė.

Advokatė pabrėžė, kad daug kas priklauso nuo tyrėjo požiūrio. Jos teigimu, aukai susisiekus su teisėsauga, pasitaiko tokių tyrėjų, kurie automatiškai atmeta kaltinimus, sako, kad taip būti negalėjo. Dėl to į teisėsaugą dėl priekabiavimo kreipiamasi retai.

„Kaip jau buvo minėta, gėdos jausmas, stereotipas arba auklėjimas, kad nieko neįrodysi, teisėsaugos institucijų požiūris, nenoras padėti ir pareigūnų specialių žinių trūkumas, didžiulis spaudimas iš artimųjų, visuomenės ir smurtautojo, sumažina norą kreiptis į teisėsaugą.

Nesu linkusi sutikti, kad priekabiavimo atvejų yra mažai – tokių atvejų greičiausiai yra labai daug, o problema yra mentalitetas, suvokimas, bendravimo kultūra ir požiūris į žmogų“, – aiškino M.Gušauskienė.

Žmogaus teisių centro atstovė atkreipė dėmesį, kad nesvarbu, kiek kaltinimų įrodyta, užtenka vieno rezonansinio atvejo, kuris gali viską paneigti.

„Jei matau, kokios yra visuomenės reakcijos, kokius kelius reikia praeiti, kaip yra po kaulelį narstomas kiekvienas pasirinkimas – tikrai susimąstysiu, ar verta kreiptis į teisėsaugą“, – teigė P.Drėgvaitė.

K.Žardeckaitė-Matulaitienė dar kartą pabrėžė, kad stereotipai keičiasi lėtai, todėl reikia, kad žmonės imtųsi atsakomybės, pamatę netinkamą elgesį.

„Stebėtojų visada yra ženkliai daugiau negu aukų ir tikrai daugiau negu prievartautojų. Stebėtojai turėtų būti aktyvioje pozicijoje ir, pamatę netinkamą elgesį, turėtų kištis ir pasakyti, kad taip neturėtų būti.

Kuo daugiau bus žmonių, kurie sako, kad tai nėra gerai, tuo greičiau vyks pokyčiai. Dabar besikreipiančių nėra, nes jie suvokia, kad palaikymo negaus“, – dėstė ji.

M.Gušauskienė patikino, kad smurtautojo didelėmis baudomis nepakeisime, nes tai priklauso nuo asmenybės ir požiūrio. Pasak jos, problemos sprendimas turi būti kompleksinis ir keisti tik teisinės bazės negalime, nes net ir patys geriausi įstatymai neveiks tol, kol nepasikeis mąstymas.

„Visuomenės švietimas, pareigūnų, prokurorų, teisėjų mokymai, pokyčiai teisinėje bazėje – pavyzdžiui, kad auka neturėtų būti verčiama įrodinėti seksualinio smurto, gali padėti spręsti problemą“, – apibendrino advokatė.