Kaip jį galėtų apsunkinti rusų susprogdinta Kachovkos Dniepro užtvanka ir ko ukrainiečiams puolime labiausiai stinga, lrytas.lt kalbėjosi su buvusiu krašto apsaugos ministru Audriumi Butkevičiumi.
– Kaip jums atrodo, kodėl rusai susprogdino Kachovkos užtvanką?
– Labai dažnai gynyboje siekiama pirmaeilių tikslų. Rusų okupantams labiausiai rūpėjo atitraukti dalį savo pajėgumų, kuriais jie galėtų pridengti kitas ukrainiečių veržimosi kryptis, sustabdydami jų puolimą Dniepro žemupyje. Mano žiniomis, rusai atitraukė apie 25 tūkst. savo karių. Šiam karo etapui – nemažas kiekis.
Be to, buvo sustabdytas ukrainiečių puolimas Krymo kryptimi. Kalbant apie Krymą, reikėtų pastebėti, kad jis sunkiai apginamas nuo Antikos laikų. Iki šiol pagrindiniai mūšiai vyksta tose pačiose vietose. Todėl rusai puikiai suvokia, kad jų laukia rimtos problemos.
Tuo tarpu, ukrainiečiai yra sukaupę didelių karinius pajėgumus, iš kurių šiuo metu mūšiuose dalyvauja tik geras penktadalis.
Susprogdindami Kachovkos užtvanką rusai užkirto kelią ukrainiečių puolimui Dniepro žemupyje maždaug iki rugpjūčio vidurio.
Šiuo sprogdinimu rusai taip pat pademonstravo savo ryžtą, duodami suprasti, kad gali imtis bet ko. Po Kachovkos susprogdinimo Vakaruose vėl paaštrėjo jau pritilusios kalbos apie branduolinio ginklo panaudojimą.
– Sunku būtų patikėti, kad Ukrainos karinė vadovybė ir žvalgyba nenumatė, kad rusai vis dėlto gali susprogdinti Kachovkos užtvanką.
– Žinoma, kad jie viską buvo numatę. Tas sprogdinimas – jokia staigmena. Juk šią užtvanką rusai buvo užminavę dar 2014–2015 m. Tos minos buvo išlikusios iki šių dienų. Jei kas nors abejoja, ar užtvanką susprogdino rusai, tegul paanalizuoja situaciją Ukrainos mūšio laukuose – rusai sprogdina ir kitas užtvankas, apsunkindami ukrainiečių atakas. Tai – bendras rusų strateginis sprendimas, kuris žinomas dar nuo senų laikų ir vadinamas „kai vanduo kariauja už kariuomenę“.
1941 m., atakuojant vokiečiams, rusai susprogdino Dniepro hidroelektrinę. Tada tas vandenėlis pražudė dvi rusu divizijas – 20 tūkstančių kareivių ir maždaug 100 tūkstančių civilių žmonių. Ir Antrojo pasaulinio karo metu, ir dabar rusams – nusispjaut į žmogiškumą. Juk ir to karo metu jie žudė ukrainiečius.
– Kad rusų karybos braižas nesikeičia – akivaizdu. Tačiau ar nebus taip, kad susprogdindami Kachovkos užtvanką jie smarkiai pakenkė ir sau?
– Jie žiauriai apsiskaičiavo ir tai tik įrodo, kad rusai visiškai nežino tiek savo šalies, tiek pasaulio istorijos.
Ta vieta, kuri atsiveria po užtvankos susprogdinimo, vadinama Didžiuoju lauku. Ukrainietiškai – Velykyj lug. Čia buvę milžiniškos ganyklos ir kazokų gyvenamos teritorijos, kuriose veikė jų sečės bei atramos punktai, karinio organizavimosi centrai. Šią teritoriją ukrainiečiai suvokė kaip savo tėvynės tėvą.
Patvanka, kuri po Kachovkos užtvankos susprogdinimo buvo užlieta, yra apie 300 km ilgio ir apie 40–50 km. pločio. Tai – milžiniški vandens masyvai. O tose užlietose teritorijose buvo garsieji Dniepro slenksčiai. Kitaip pasakius, Dniepras ten buvo seklus ir per tuose slenksčius visada eidavo kariuomenės.
– Per kiek laiko užtvindytos teritorijos po užtvankos susprogdinimo galėtų išdžiūti?
– Sunku atsakyti. Žiūrint, kokia bus šių metų vasara tose vietose ir kiek iš tikrųjų bus nuleista dar vandens. Dabar skaičiuojama, kad užtvanka neteko apie 75 proc. vandens. Bet 25 proc. dar liko.
Jei atsivertų senosios brastos, ta teritorija virstų labai dideliu poligonu. Be to, atsivertų ir Dniepro delta. O šios upės delta, kaip bet kuri delta – salynas. Forsuojant Dnieprą deltoje ir išnaudojant salas, kaip atramos taškus, ukrainiečiams būtų labai patogu. Apie rugpjūčio vidurį jie tai galėtų daryti.
Rusai gi, susprogdindami užtvanką, sunaikino savo įtvirtinimus.
– Kiek galėjo žūti pačių okupantų per šį sprogdinimą?
– Šiuo atveju galima būtų cituoti daktarą Hausą: „Visi meluoja“. Rusai sako, kad tik vienas girtas seržantas nuskendo. Ukrainiečiai suskaičiavę kelis tūkstančius žuvusių okupantų.
Prieštaringos žinios ir apie patį užtvankos sprogdinimo scenarijų. Kai kurie ekspertai tvirtina, kad, kontroliuodami užtvanką, rusai siekė pakelti vandens lygį, nes stigo paduodamo vandens į Krymą. Bet, nuslūgus vandeniui, dabar Krymas iš viso nebegauna vandens.
Yra aiškinimų ir apie tai, kad rusai kėlė vandenį, nes jo reikėję saugiam Zaporožės atominės elektrinės eksploatavimui. Todėl esą buvo didinamas vandens lygis patvankoje, o užtvanka – sena, statyta dar Stalino laikais. Prasidėjo jos erozija. Sakoma, kad vandens lygis buvo pakilęs net iki 20 metrų, o tai pamatę rusų kareiviai išsprogdino šliuzus, kad būtų nuleista dalis vandens. Tai darant detonavo ten buvusios minos ir sprogo hidroelektrinės dalis, per kurią visa jėga plūstelėjo vanduo.
– Ar ukrainiečiai buvo tokiai nelaimei pasiruošę?
– Iš tos informacijos, kurią gaunu, peršasi išvada, kad tokiai žiauriai katastrofai nebuvo pasiruošę nei ukrainiečiai, nei rusai.
Kita vertus, ne visi rusai apie šį sprogimą turėjo būti informuoti. Kai kurie duomenys byloja, kad okupantai, likus dviem savaitėms iki sprogdinimo, pradėjo išvežinėti iš užliejamų teritorijų savo civilinę bei karinę techniką.
Bet vertindamas įvykių seką ir jų logiką, būčiau linkęs daryti išvadą, kad rusai ėmėsi to nežmoniško sprogdinimo siekdami taktinių bei strateginių tikslų. Tik strateginiu požiūriu jie pralaimėjo kur kas daugiau, nes ukrainiečių puolimas vystosi ir neapsiriboja pusantro mėnesio laikotarpiu.
– Kaip vertinate taip ilgai ruoštą, o gal ilgai delstą ukrainiečių puolimą?
– Pastarosiomis savaitėmis jie nedidelėmis grupėmis zondavo rusų įtvirtinimus. O dabar jau pajudės didžiulės kariuomenės masės.
Bet, man atrodo, problema kita – per ilgai apie puolimą buvo kalbėta. Tas nuolatinis Ukrainos politikų pliurpimas sukūrė padidinto laukimo įspūdį. Tik, kaip ten bebūtų tokio masto puolimui niekada neįmanoma pasiruošti 100 procentų.
Tačiau iš to, kas matosi, darytina išvada, kad ukrainiečiai turi milžiniškus kiekius karinės technikos, šaudmenų ir jie yra gavę nepaprastai daug pagalbos iš Vakarų.
Galimas dalykas, kad lemiamu momentu ukrainiečiai savo didžiausią kozirį ištrauks iš rankovės. Bet, aišku viena – reikia aviacijos. Bandant pralaužti rusų gynybinius įtvirtinimus ir ginant sausumos kelią į Krymą, aviacija yra mirtinai reikalinga.
– Klausimas – banalus, tačiau vis dėlto: kada, jūsų manymu, baigsis tas beprotiškas karas?
– Mano galva, 2024 m. gegužę bus pirmieji poslinkiai link karo pabaigos.
– Ar galima tikėtis, kad per NATO viršūnių susitikimą Vilniuje Ukraina bus pakviesta tapti Aljanso nare?
– Tokie pasvarstymai – niekšiškai pučiamas burbulas. Šalies, kuri tokiais mastais kaunasi kruviniausiame kare po Antrojo pasaulinio karo, priėmimas į NATO reikštų, kad visos Aljanso šalys yra pasiruošusios įsitraukti į karą ginant Ukrainą. Pažvelkime į vokiečius, italus, prancūzus ir atsakymas bus aiškus.
Tad situacija Europoje nėra paprasta, o pergalė mėgsta ilgą pasiruošimą. To gero pasiruošimo Europoje kol kas nematyti.
