Tiesa, ekspertai tokį registrą vertina skirtingai – vieni sako, kad viešinamiems asmenims visuomenė užkurtų „Linčo teismą“, kiti mano atvirkščiai – seksualiai prie vaikų priekabiaujantys nusikaltėliai turi būti viešinami.
Idėją brandino dešimtmetį
Vaiko teisių gynėjų duomenimis, praėjusiais metais šalyje seksualinį smurtą patyrė 300 vaikų, 2021 m. – 239, 2020 m. – 185 vaikai. Tokie skaičiai gali būti tik ledkalnio viršūnė, nes ne visi jie drįsta pranešti apie seksualinio priekabiavimo atvejus. Stebint augimo tendencijas, Seime siūlyta įteisinti seksualinių nusikaltėlių registrą.
Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė su parlamentarų grupe įregistravo įstatymo projektą „Dėl asmenų, įtariamų ar nuteistų už seksualinius nusikaltimus, užkardymo“.
Dalies parlamentarų nuomone, seksualinius nusikaltimus padariusius žmones reikia kontroliuoti ir šiems atlikus bausmę. Vienas iš tokios kontrolės būdų galėtų būti seksualinių nusikaltėlių registras. Jis suteiktų prieigą prie informacijos apie nusikaltimus padariusius asmenis, jų galimas keliamas rizikas.
Registrą siūlyta sudaryti iš dviejų atskirų duomenų bazių – ribotos prieigos ir viešojo registro.
R.Šalaševičiūtė pasakojo, kad idėja, jog Lietuvoje dėl seksualinių nusikaltimų prieš vaikus reikia imtis veiksmų, kilo dar 2007 m.
„Kai buvau vaiko teisių apsaugos kontrolierė, buvo atliktas tyrimas dėl seksualinio vaikų išnaudojimo Lietuvos vaikų globos namuose. Apklausus 3000 vaikų, paaiškėjo, kad apie 10 proc. jų buvo patyrę seksualinį išnaudojimą, didžioji dauguma – artimoje aplinkoje.
2017 m. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) centro vadovė papasakojo, kad buvęs globos namų direktorius, kuris vadovavo ir Globos namų direktorių asociacijai, buvo kaltinamas nepilnamečių tvirkinimu. Tai buvo ženklas, kad pas mus vyksta negeri dalykai“, – teigė parlamentarė.
Praėjusią savaitę Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas projektui pateikė pastabas – šis esą gali prieštarauti Konstitucijai. Reaguodama į jas, R.Šalaševičiūtė sakė, kad tai yra naujas įstatymas, todėl jame yra trūkumų.
„Jų nuomone, tik vienas įstatymo punktas prieštarauja Konstitucijos straipsniui, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Aš su tuo sutinku ir man, taisant projektą, reikia išmesti tik šitą punktą.
Noriu pateikti antrą įstatymo projekto variantą, ištaisant ir kitas pastabas, su kuriomis taip pat sutinku. Dabar vyksta tas procesas. Ištaisius matysime, kokios bus pastabos. Niekas nedraudžia teikti projekto trečią ar ketvirtą variantą, kol Teisės departamentas pasakys – dabar projektas yra tinkamas įgyvendinimui“, – komentavo Seimo narė.
R.Šalaševičiūtė pastebėjo, kad tie, kurie galėtų naudotis ribotos prieigos registru, ir dabar gali naudotis turimu įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registru, tačiau, pasak politikės, dabartiniam registre suplaukia visi nusikaltimai, todėl išskiriant tik seksualinius nusikaltimus, naujas registras palengvintų darbą tiems, kam būtini tik šie duomenys.
Svarbus ir viešojo registro vaidmuo.
„Noriu pastebėti, kad visuomenė pageidauja dar griežtesnio viešojo registro su nuotraukomis. Ne visi nusikaltėliai atsidurs viešajame registre. Į jį įtraukiami tie asmenys, kurie padarė sunkius Baudžiamojo kodekso nusikaltimus: išžaginimus, prievartą, naudojant smurtą, aukos nužudymą. Tokie žmonės, po nuosprendžio priėmimo, atsiras registre.
Graikų mitologijos teisingumo deivė turi svarstykles. Padėkime ant tų svarstyklių žmogų, kuris sužalojo, išniekino nekaltą vaiką, o ant kitos svarstyklių lėkštės padėkime vaiką, kuris visą gyvenimą išliks sužalotas. Be abejo, vaikas ir jo ateitis yra svarbiau.
Registrai nėra atsakomybės dalis – tai tolimesnė žmogaus kontrolė ir visuomenės teisė žinoti seksualinius nusikaltėlius“, – įsitikinusi R.Šalaševičiūtė.
Registras leistų nustatyti nusikaltimų mastą
KOPŽI vadovė Kristina Mišinienė akcentavo, kad seksualinių nusikaltėlių registras būtų labai reikalinga priemonė, tačiau tik dalinė, neturinti savyje „stebuklingų“ galių visiškai apsaugoti vaikus.
„Apgailestauju, kad šiandieninės diskusijos apie šį registrą pamiršta kompleksiškumo svarbą – tikrai nėra vienos vienintelės priemonės šiame pasibaisėtinų nusikaltimų lauke.
Vienu metu turime galvoti ir apie labai reikalingą lytinį švietimą darželiuose ir mokyklose, apie registrą, apie pagalbos prieinamumą nukentėjusiems vaikams, kaip ir tiems patiems prievartautojams“, – portalui lrytas.lt komentavo K.Mišinienė.
KOPŽI centro vadovė sakė, kad registro pagalba būtų galima sužinoti dėl seksualinių nusikaltimų vykdytų ikiteisminių tyrimų, laimėtų ar pralaimėtų bylų mastą.
„Dėl man tikrai nesuprantamų priežasčių, šių nusikaltimų mastas yra slepiamas nuo visuomenės, teisėsaugai atvirai teigiant, kad „jums to nereikia žinoti“. Esant registrui, mes tam tikrą laiką būtume informuoti apie atlikusių bausmę pedofilų, vaikų prievartautojų kūrimosi vietas.
Deja, šiandien neretai matome juos ieškant gyvenamojo būsto šalia vaikų darželių, mokyklų, ten, kur buriasi juos dominančio amžiaus vaikai.
Platesne prasme, šis registras turėtų ir drausminantį poveikį, nes, būdamas teismo paskirtos bausmės dalimi, jis asmenims, įgyvendinantiems savo liguistą potraukį labai aiškiai parodytų jų laukiančią perspektyvą“, – aiškino K.Mišinienė.
Seksualinius nusikaltimus prieš vaikus artimoje aplinkoje KOPŽI centro vadovė įvardijo kaip didelę, pūliuojančią žaizdą.
„Registras čia taip pat pagelbėtų, nes šiandien niekur nerasi informacijos apie asmenį, kuris ne darbo vietoje seksualiai nusikalto prieš vaiką. Nenoriu labai pesimistiškai skambėti, tačiau tikrai sukrečia, kai staiga paaiškėja, kad šeimoje, aplinkinių laikytoje normalia, pasiturinčia, metų metais tėvas seksualiai santykiavo su mažamete dukra, o likusieji šeimos nariai uoliai viską slėpė.
Lieku prie nuomonės, kad bausmės neišvengiamumas yra taip pat prevencinė priemonė.
Kalbu ne apie absurdiškus nuosprendžius, kai tvirkinę internete būrius vaikų iškrypėliai yra siunčiami porai mėnesių savanoriauti į senelių namus, bet apie rimtas bausmes, apie reikalavimus dalyvauti elgesio keitimo programose, apie realų prieigos prie vaikų apribojimą šiems asmenims“, – komentavo K.Mišinienė.
Viešai prieinamas registras – „Linčo teismas“?
Savo ruožtu Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyr. prokuroro pavaduotojas Arūnas Meška seksualinių nusikaltimų registrui pritartų tik tada, jei jis būtų realizuotas tinkama forma.
„Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registras jau egzistuoja. Pagal pjūvį, kad praeityje žmogus teistas už seksualinius nusikaltimus, informaciją galima gauti jau dabar. Švietimo ir visos kitos su vaikais dirbančios įstaigos, rinkdamosis žmogų į darbą, pagal įstatymą privalo į patikrinti, ar jis neegzistuoja tam registre.
Pagrindinis klausimas – kokia bus naujo registro apimtis ir pobūdis. Vieni siūlo registrą daryt viešą, kiti labiau riboto priėjimo. Manau, kad visiškai atviras jis būti negali, nes prieštaraus asmens duomenų apsaugos įstatymams, europinėms direktyvoms ir, galų gale, mūsų tautiečiai padarys „Linčo teismą“, – portalui lrytas.lt komentavo A.Meška.
Tačiau KOPŽI centro vadovė griežta sakantiems, kad tautiečiai esančius registre „nuteistų“.
„Norėčiau visiems oponentams, taip įtaigiai užstojantiems vaikų prievartautojus, mat šie „atkalėjo“, „pasikeitė“, „praregėjo ir labai gailisi“, iš karto paprieštarauti dėl viešai platinamos minties apie gręsiančius „Linčo teismus“ .
Joks savavališkas susidorojimas mūsų šalyje yra netoleruojamas, už jį gresia baudžiamoji atsakomybė. Kviečiu ne įteiginėti apie neišvengiamus persekiojimus, o daugiau šviesti visuomenę, pasitelkiant psichiatrus, psichoterapeutus, sociologus.
Tokiu būdu ne primityvias aistras kurstant, o kantriai aiškinant apie patį sutrikimą, aukų patiriamą traumą ir panašiai“, – ragino K.Mišinienė.
Baudžiamojo persekiojimo departamento vyr. prokuroro pavaduotojas pabrėžė, kad svarbiausia, jog žmonės apie seksualinius nusikaltimus netylėtų ir šiuos dalykus pranešinėtų.
„Pastaruoju metu daugėja pranešimų ir visi panikuoja, kad daugėja nusikaltimų. Tiesa tokia, kad nusikaltimų nedaugėja, tiesiog jų išlenda daugiau į paviršių. Didelė dalis nusikaltimų yra vykdomi artimoje aplinkoje, todėl vaikas apie juos dažnai nepraneša. Kartais apie patirtą seksualinį smurtą yra prasitariama tik suaugus.
Tokiu atveju, kai nėra pėdsakų, kas buvo prieš 10–15 metų, yra sudėtinga surinkti informaciją, tačiau vis tiek bandome tai daryti“, – teigė A.Meška.
Artimoje aplinkoje seksualinio smurto daugiausia
Pasak Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus patarėjos Ievos Daukšienės, turimi duomenys atskleidžia, kad 70–85 proc. atvejų seksualinį smurtą vaikai patiria artimoje aplinkoje, o skriaudėjas dažnai būna žmogus, kurį vaikas pažįsta ir kuriuo pasitiki: giminaitis, bendraamžis, šeimos draugas ar kitas artimasis.
Statistiniai duomenys rodo, jog nuo seksualinio smurto daugiau nukenčia mergaitės. Tačiau, kaip pažymi specialistai, mažesnį galimai nukentėjusių berniukų skaičių gali lemti dažnesnė jų baimė kalbėti apie savo išgyvenimus ir kreiptis pagalbos.
„Visos priemonės, kurios galėtų padėti sumažinti seksualinių nusikaltimų prieš vaikus skaičių, yra reikšmingos ir kviečiančios diskutuoti vaiko gerovės srityje dirbančius specialistus, teisėsaugos atstovus, visuomenę.
Nuo seksualinio smurto nukentėjusiems vaikams gali būti sunku įvertinti, kas įvyko, suprasti savo emocijas ir nuspręsti, kaip reikėtų elgtis toliau, todėl jiems reikalingas ne tik artimųjų dėmesys, supratimas bei palaikymas, bet ir itin profesionali ir laiku suteikta specialistų pagalba.
Tokia pagalba prieinama ir Lietuvoje – čia veikia vienintelis specializuotas vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centras „Užuovėja“, kuriame sutelktos visos paslaugos, reikalingos tiriant seksualinio smurto prieš vaikus atvejus be teikiama nemokama kompleksinė pagalba tiek vaikams, nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos, tiek kartu emociškai išgyvenantiems jų šeimos nariams“, – portalui lrytas.lt komentavo I.Daukšienė.
Vaiko teisių gynėjai atkreipia dėmesį, kad šiuo metu kovoje su seksualiniu smurtu svarbu ypatingą dėmesį skirti specialistų bei visuomenės švietimui bei šios smurto rūšies atpažinimo didinimui – pavyzdžiui, aktyviau kurti prevencines programas, kurios skleistų žinią apie smurtą išduodančius ženklus, smurto daromą žalą vaikui, mokytų pozityvaus elgesio ir bendravimo su vaiku, keistų įsisenėjusias nuostatas.
I.Daukšienė sakė, kad, kalbant apie seksualinio smurto problemą ir jos sprendimo būdus, svarbu akcentuoti ir pagalbos bei paslaugų nukentėjusiems vaikams plėtrą.
„Reikia plėsti psichologų, kurie specializuojasi seksualinio smurto temoje, ratą, taip pat psichosocialinių paslaugų ir ilgalaikės pagalbos prieinamumą bei ypatingą dėmesį skirti regionams.
Siekiant užkirsti kelią seksualiniam smurtui prieš vaikus, didelę reikšmę turi smurtautojų teisinė atsakomybė dėl įrodyto smurto bei vaiko nuomonės svarba.
Svarbu, jog jo nuomonės išklausymas būtų kokybiškas ir atliepiantis vaiko interesus, o specialistai, atlikdami vaiko nuomonės išklausymą, elgtųsi taip, kad nesukeltų jam papildomo streso ir trauminių išgyvenimų“, – aiškino I.Daukšienė.
