„Pirmoji braškė iš namų daržo visada būdavo Viliui. Šiemet jis jos nesulaukė“, – liūdną pokalbį apie sūnų Vilių Stankevičių su „Lietuvos rytu“ pradėjo jo tėvas Ermantas Stankevičius, daugelį metų dirbęs tolimųjų reisų vairuotoju.
Su skausmingos netekties ir daugybės neatsakytų klausimų dėl sūnaus savižudybės prislėgtu tėvu susitikome praėjus savaitei po Viliaus laidotuvių.
„Aš tiktai po laidotuvių sužinojau, kad Vilius buvo gėjus, nors, pasirodo, ir mano vyriausias sūnus, ir mano draugės sūnus, ir viena jo labai artima draugė tai seniai žinojo.
Viliaus mama irgi tai įtarė. Matyt, jis bijojo man prisipažinti. Nežinojau ir to, kad jis turėjo problemų, dėl kurių jam teko su teisėsauga aiškintis“, – kalbėjo E.Stankevičius.
Kūną surado prie ąžuolo
– Kaip sužinojote, kad Vilius ryžosi tokiam žiauriam savo gyvenimo sprendimui?
– Apie gresiančią tragediją neturėjau nė menkiausios nuojautos. Tą penktadienį, gegužės 26-ąją, kaip buvo įprasta, laukiau Viliaus sugrįžtančio iš Vilniaus.
Jis po darbo beveik kiekvienam savaitgaliui apie 22 valandą grįždavo į Raseinius.
Prieš dieną kalbėjomės, kad teks šiek tiek paremontuoti jo automobilį. Jis net reikalingą detalę Vilniuje buvo nupirkęs ir atsiuntė jos nuotrauką man žinute.
Tą patį penktadienį man teko dalyvauti buvusio kolegos, su kuriuo vienoje kabinoje važinėjome dvejus metus, laidotuvėse. Sugrįžtant iš jų raudodama paskambino Viliaus mama, mano buvusi žmona – esą kažkas galėję atsitikti mūsų sūnui, nes jai skambinę buvę jo kolegos iš Vilniaus, pranešę, kad su juo neįmanoma susisiekti visą dieną.
Apie sūnaus dingimą pranešėme policijai, bet ir patys leidomės į paieškas. Iš pradžių manėme, galbūt jis pas savo senelius, gyvenančius netoli Raseinių.
Ieškojome Viliaus beveik visą naktį, bet neradome. Jokių pėdsakų neaptiko ir specialiosios tarnybos.
Tik pagal mobiliojo telefono buvimo vietą buvo nustatyta, kad nuo mobiliojo ryšio antenos jis galėtų būti aštuonių kilometrų spinduliu, tačiau nežinia, į kurią pusę.
Kitą dieną vos prašvitus sėdau į automobilį ir leidausi į tas vietas, kurias netoli Raseinių dar nuo vaikystės buvo pamėgęs Vilius. Iš pradžių palaukėje pastebėjau jo automobilį, o po to prie didžiulio ąžuolo – ir jį patį. Jis labai mėgo ąžuolus. Visai neseniai senelės jubiliejaus proga buvo pasodinęs du ąžuoliukus.
Prie seno ąžuolo paskutinį kartą ir apkabinau savo pagranduką. Jo ieškodamas sukoriau apie tris šimtus kilometrų.
– Gal po Viliaus mirties aptikote kokių nors daiktų, kurie galėtų paliudyti, kas lėmė jo pasitraukimą iš gyvenimo?
– Kai su policininkais atidarėme jo automobilį, ant sėdynės buvo tvarkingai padėtas pluoštas popierių. Tarp jų – buto Vilniuje nuomos sutartis, to buto raktai ir keturi atsisveikinimo laiškai. Iš karto jų perskaityti negalėjau, nes policininkai net neleido prisiliesti – esą bus Šiauliuose tiriami.
Bet, kaip vėliau sužinojau, tie laiškai buvo tik saugomi, o ne tiriami.
Namie Raseiniuose, Viliaus kambaryje, radau gana storą aplanką. Ten buvo sudėtos jo susirašinėjimo žinutėmis su vienu raseiniškiu, kurio atžvilgiu yra vedamos net kelios bylos, kopijos.
Kaip supratau iš jų, tas vaikinas reketavo reikalaudamas pinigų ne tik iš mano sūnaus.
Vilius prieš mirtį dirbo LNK televizijos Žinių tarnyboje. Iš patikimų šaltinių sužinojau, kad ten įsivyravęs baisus mobingas.
Žinau, kad paskutinę darbo dieną direktorius ant Viliaus šaukė: „Šiukšle, šiukšle!“
Po skandalo sūnus stojo ant paspirtuko ir išvažiavo.
Dar žinau, kad Vilius, išvažiavęs iš savo nuomojamo buto kiemo Vilniuje, niekur nestojo, nes mačiau visą jo kelionės iki to ąžuolo filmuotą medžiagą, kurią užfiksavo automobilyje buvęs vaizdo registratorius.
Ir atviravo, ir guodėsi
– Kada jums teisėsaugininkai sugrąžino Viliaus atsisveikinimo laiškus ir kas juose buvo surašyta?
– Kaip sakiau, tų laiškų buvo keturi. Vilių palaidojome gegužės 31 d., o laiškai buvo grąžinti tik birželio 5 d. Viename jų sūnus rašė turėjęs minčių pasitraukti iš gyvenimo anksčiau.
Laiške prisipažino, „kad iš blogų likimo minčių ištraukė nuostabūs draugai ir bendradarbiai“.
– Ar Vilius neparašė, kokios jo gyvenimo aplinkybės tuomet privertė ryžtis tokiam kraupiam poelgiui?
– Apie tai rašoma man ir jo mamai skirtuose laiškuose: „(...) Apie bylą jau turbūt žinot. Tai tapo paskutiniu lašu. Suprantu, kad padariau klaidą. Gailiuosi dėl jos.
Nenoriu toliau gyventi su šia dėme savo gyvenime ir iš to daroma reklama. Jis (vardas pavardė redakcijai žinomi - red.) nesiekė teisingumo. Jis siekė mane sužlugdyti, o sau iš to pasidaryti reklamą, kad jo knygas pirktų.
Negana to, jis reikalavo kosminių pinigų. Jis pats pripažino, kad jo tikslas – paploninti mano piniginę. Matyt, reikėjo sumokėti už knygų leidybą (...). Jis paskatino mane tai padaryti. Tikiuosi, šiuo mano sprendimu patenkintas. Atsiprašau už skausmą. Saugosiu jus iš aukštai. Būkim stiprūs kaip ąžuolai. Vilius“
– Ar iš kitų paliktų sūnaus atsisveikinimo laiškų daugiau nieko nesužinojote, kas galėtų padėti aiškinantis jo gyvenimo peripetijas?
– Kol kas atrodo, kad ne. Tik, kaip ir įtariau pirmąją netekties dieną, viename laiškų Vilius buvo išreiškęs valią, kokių norėtų laidotuvių.
Deja, mes negalėjome išpildyti jo paskutinio noro – būti palaidotam medinėje arba ekologiškoje urnoje be kryžiaus simbolikos, nes teisėsaugininkai uždraudė perskaityti laiškus.
Negi dabar sūnaus palaikus ekshumuosime? Būtų šventvagystė.
Vilius taip pat išreiškė norą, kad jo kompiuteris, išvalius jame buvusius duomenis, ir visa filmavimo bei televizijos transliavimo įranga būtų perduota Raseinių kultūros centrui.
Standieji diskai ir atmintukai jo valia turėtų būti saugomi, kol kas nors sugalvos, ką su jais daryti. O visą likusį turėtą turtą sūnus paliko šeimai. Vilius taip pat nurodė, kad savo paliktus laiškus leidžia publikuoti viešai.
„Danguje dažnai susimatysime. Nereikia liūdėti“, – tokiais paguodos žodžiais Vilius pabaigė vieną laiškų.
Apie sūnų daug ko nežinojo?
– Likus kelioms dienoms iki Viliaus mirties pasklido žinia, kad jo atžvilgiu būta ikiteisminio tyrimo dėl lytinių santykių su nepilnamečiu.
Rašyta, kad jūsų sūnus bendravo su už pedofiliją teisiamu vaikinu iš Kauno ir apie jį buvo liudijęs teisėsaugai. Ar jums šie faktai buvo žinomi?
– Nei aš, nei Viliaus mama to nežinojome.
Tik Viliaus geriausia draugė iš jo buvo girdėjusi, kad jis turėjęs kažkokių nemalonumų, bet ir jai jis iki galo neatviravęs.
Pasirodo, viską tvarkęsis savarankiškai ir net turėjęs advokatą.
Tik dabar sužinojau, kad ta byla buvo nagrinėjama Šiauliuose, kad Vilius su tuo jaunuoliu susitaikęs ir sumokėjęs jam du tūkstančius eurų, nors jis iš pradžių prašęs penkių tūkstančių.
Man galvoje netelpa, kaip Vilius tiek metų širdyje nešiojosi tą problemą? Į visus mano klausimus atsakydavo šypsena. Šypsniuku buvo vadinamas.
– Kaip jums atrodo, kodėl sūnus jums niekada neprasitarė apie savo netradicinę orientaciją ir tai, kad tenka turėti reikalų su teisėsauga?
– Matyt, bijojo. Savo draugei buvo prasitaręs – esą jeigu tėvui prisipažintų, susipyktų ilgam.
Bet aš jam per visą gyvenimą nesu nė karto net per užpakalį užtrenkęs. Atvirkščiai – visada džiaugiausi jo aktyvumu, jo pasiekimais, sugebėjimais ir talentu.
Jis nuo pat mažens prasimanydavo įvairios veiklos – būdamas dar vaikas apsirengdavo Kalėdų Senelio rūbais, vaikščiodavo po miestą ir vaikams dalydavo saldainius, kuriuos nupirkdavo už pinigus iš savo taupyklės.
Savo mokykloje buvo sukūręs televiziją, kuri net išaugo į Raseinių televiziją. Buvo policijos rėmėjas ir aktyviai dalyvavo šioje veikloje. Lakstydavo su kamera, filmuodavo įvairius įvykius, incidentus, avarijas.
Manau, kad nemažai priešų Raseiniuose buvo įgijęs, nes pro jo akis nepraslysdavo ne vietoje pastatyti automobiliai arba kiti pažeidimai. Tuoj pat pranešdavo policijai.
Padėkos už visuomeninę veiklą gimnazijoje ar miesto gyvenime ir garbės raštai bei įvairūs pažymėjimai apie įgytą patirtį netelpa storiausiame aplanke.
Dabar save kaltinu už tai, jog maniau, kad svarbiausia – sūnų aprūpinti įvairiais materialiais dalykais.
Niekada neskaičiavau, kiek kainuoja jo prašomi kompiuteriai, kameros ar kita filmavimo, fotografavimo įranga. Dabar jau suprantu, kad labiau reikėjo domėtis jo dvasiniu ir asmeniniu gyvenimu, dažniau pasikalbėti, kuo jis gyvena, su kuo bendrauja, dėl ko išgyvena.
Juk išvažiuodavau keturioms ar šešioms savaitėms iš Lietuvos, o Vilius tuo metu gyvendavo vienas. Vis prašydavo manęs kuo greičiau baigti renovuoti namą ir įrengti jam kambarį.
Draugas girdėjo kalbų
Po Viliaus mirties atviram pokalbiui ryžosi ir su juo kelerius metus bendravęs žurnalistas Jonas Valaitis.
Vaikinai susipažino maždaug 2016–2017 metais. Juos suvedė ne tik netradicinė lytinė orientacija, bet ir abipusė žmogiška simpatija.
„Vilius bet kokiame gyvenimo įvykyje stengdavosi ieškoti teigiamų dalykų. Buvo atlaidus.
Kartais mūsų išsiskyrę požiūriai ar nuomonės virsdavo ir kivirčais, bet jis niekada negrieždavo danties. Priimdavo ne tik mano, bet ir kitų žmonių nuomones vienų ar kitų gyvenimo nuostatų atžvilgiu.
Man jis buvo sudaręs stiprios asmenybės įspūdį, nes dirbo tokioje žurnalistikos srityje, kurioje nuolat reikėdavo susidurti su įvairiais kriminalais ar tamsiomis gyvenimo pusėmis“, – atviravo J.Valaitis.
Jis tikino, jog bendraudamas su Viliumi nežinojęs, kad draugas turėjęs nemalonių reikalų su teisėsauga.
„Tik kai po jo mirties savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ parašiau, ką aš manau apie draugo mirtį lėmusias aplinkybes, sulaukiau kelių bičiulių pasakojimų apie tai, kad 2018–2019 metais jo atžvilgiu buvo iškelta byla.
Yra kalbama, kad informacija apie šiuos faktus pasiekė televiziją, kurioje dirbo Vilius. Todėl arba jis buvo atleistas, arba buvo priverstas pats palikti savo išsvajotą darbą.
Bet juk jis už savo gyvenimo klaidas jau buvo atsakęs. Tiktai, matyt, labai bijojo, kad tie faktai pasklis į viešumą. Taip pat esu girdėjęs kalbų, kad apie Vilių prieš pat jo mirtį buvo rengiama publikacija, primenanti jo buvusią bylą.
Bet negi visą gyvenimą žmogui reikėtų priminti, ką jis buvo padaręs prieš penkerius metus ar daugiau, jei jis už tai yra atsakęs?
Kita vertus, nemanau, kad Vilius pastaruoju metu buvo kam nors pavojingas, išskyrus teisiamam už pedofiliją kauniečiui Remigijui Jakščiui, prieš kurį buvo davęs parodymus. Gal už tai mano draugui net buvo grasinama?“ – „Lietuvos rytui“ kalbėjo J.Valaitis.
Prokuratūra pateikė trumpą atsakymą
„2022 m. liepos 19 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi V.Stankevičius buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, nurodytos LR BK 151-1 str. 1 dalyje (pilnametis asmuo, lytiškai santykiavęs ar kitaip tenkinęs lytinę aistrą su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių), kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo yra laikomas neturintis teistumo. Detalesnė informacija apie vykusį ikiteisminį tyrimą neteiktina siekiant apsaugoti teisėtus nepilnamečio proceso dalyvio interesus“, – tvirtinama Generalinės prokuratūros atsakyme apie buvusią V.Stankevičiaus bylą.
Daugiau komentarų apie galimus V.Stankevičiaus nusikaltimus ar liudijimus prieš kitus asmenis prokuratūra nepateikė.
Tarp kaltinamųjų pedofilija – politikai, kunigai, prokurorai
Į pedofilijos skandalą įsivėlė ir buvęs Seimo narys Remigijus Ačas.
R.Ačui iškeltą baudžiamąją bylą nagrinėję dviejų instancijų teismai pripažino jį kaltu dėl pasikėsinimo tenkinti lytinę aistrą pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą. Dėl to buvusiam politikui skirta 5 tūkstančių eurų bauda.
R.Ačas pateikė apeliacinį skundą Aukščiausiajam teismui, tačiau jis buvo atmestas. Birželio 6 d. Aukščiausiasis teismas paskelbė neskundžiamą sprendimą, kad buvęs Seimo narys lieka pripažintas kaltu dėl pasikėsinimo tenkinti lytinę aistrą.
Įtarimai pedofilija iš Vilniaus arkivyskupijos kanclerio posto, o galbūt ir iš kunigystės išvijo kunigą Kęstutį Palikšą. Šiuo metu įkalinimo įstaigoje bausmę atliekantis jau pilnametis Mantas metė kaltinimus dvasininkui tvirtindamas, kad šis su juo ne vienus metus palaikęs intymius santykius, neretai už dosnų atlygį.
Tas pats Mantas apkaltino ir prokurorą Dainių Kunigėlį, dirbantį Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje, bandymu lytiškai priekabiauti pareigūno sodyboje Pabradėje. Paskelbus žiniasklaidoje pokalbių su Mantu įrašus prokuroras pasiprašė atleidžiamas iš pareigų. Kol kas generalinė prokurorė Nida Grunskienė jo prašymo nepatenkino, atliekamas ikiteisminis tyrimas ir tarnybinis patikrinimas.
Beje, paties Manto praeitis – irgi spalvinga. Dar būdamas paauglys ir gyvendamas globos namuose jis Jurbarke garsėjo vagiliavimu iš butų ar namų. Visada veikdavo pagal tą patį planą – eidavo per namus, ieškodavo neužrakintų durų, čiupdavo, kas po ranka papuola, ir sprukdavo. Sulaukęs šešiolikos ir žinodamas, kad už bet kokį nusikaltimą jau gali būti teisėsaugos griežtai baudžiamas, pradėjo gyventi kitaip. Ėmė važinėti į Vilnių – esą mokytis. Po kelionių į sostinę pas Mantą atsirasdavo brangių drabužių, telefonų ir kitų daiktų. Kartą auklėtojos Smalininkų globos namuose jo spintoje aptiko apie trisdešimt porų itin brangių žinomų firmų džinsų. Imta įtarinėti, kad Mantas, būdamas netradicinės lytinės orientacijos, Vilniuje pats ieškodavo turtingų, o gal net ir įtakingų meilužių.
Didelės apimties pedofilijos byla nagrinėjama Kaune. Save vadinantis mentoriumi viešosios įstaigos „Mokinio karjera“ įkūrėjas Remigijus Jakštys Kauno apylinkės teisme pripažino visus jam pateiktus kaltinimus byloje dėl seksualinių nusikaltimų prieš nepilnamečius. Būdamas jau pilnametis vadinamasis mentorius užmegzdavęs ryšius su švietimo įstaigomis, sukdavosi įvairiuose renginiuose, išvykose ir mokinių stovyklose, kur susirasdavo aukų savo aistroms patenkinti. Už R.Jakščiui inkriminuojamus nusikaltimus Kauno miesto apylinkės teismas vakar jam skyrė trejų metų ir vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmę.
Šių metų pradžioje pedofilijos skandalas supurtė Seimą. Sunkiais nusikaltimais prieš nepilnamečius įtariamas dabar jau buvęs parlamentaras Kristijonas Bartoševičius, mandatą gavęs būdamas konservatorių rinkimų sąraše.
Buvusiam Seimo nariui jau pareikšti įtarimai dėl vieno paauglio prievartavimo ir trijų jaunesnių nei 16 metų asmenų tvirkinimo. Buvo skelbta, kad K.Bartoševičiui inkriminuojami nusikaltimai dėl prievartavimo yra tęstiniai. Pareigūnų duomenimis, tas pats paauglys patyrė prievartą ir būdamas mažametis (nesulaukęs 14 metų), ir vėliau. Todėl buvusiam parlamentarui pareikšti įtarimai pagal abi Baudžiamojo kodekso 150-ojo straipsnio dalis (mažamečio ir nepilnamečio seksualinis prievartavimas) dėl nusikaltimo prieš tą pačią auką. Visi keturi nukentėjusieji – vaikinai.
Generalinė prokurorė N.Grunskienė yra sakiusi tikinti, kad tyrimas dėl K.Bartoševičiaus galimų nusikaltimų bus baigtas birželį.
