Negrąžinus E.Misiūno į darbą Vilniaus miesto apylinkės teisme galėjo būti pažeisti net trys Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos straipsniai.
Bent taip mano EŽTT, kuris gavo buvusio ministro peticiją ir ją perdavė susipažinti Lietuvos Vyriausybei.
EŽTT teigimu, prezidentui Gitanui Nausėdai nusprendus negrąžinti E.Misiūno į darbą, kurį jis paliko dėl politinių postų, ir nesudaryta galimybė apskųsti tokį sprendimą galėjo pažeisti eksministro teises į teisingą bylos nagrinėjimą, į veiksmingą teisinės gynybos priemonę bei teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.
2015 metais Vilniaus miesto apylinkės teisėju tapęs E.Misiūnas teisėjo mantijos ilgai nedėvėjo.
2016 metų lapkritį tuomečiam premjerui Sauliui Skverneliui pasiūlius jam tapti vidaus reikalų ministru E.Misiūnas sutiko ir tų pačių metų gruodį ėmė vadovauti ministerijai.
Vidaus reikalų ministru E.Misiūnas dirbo iki 2019 metų rugpjūčio. Pasikeitus valdančiosios daugumos koalicijai jis savo postą turėjo užleisti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovei Ritai Tamašunienei, o pats buvo paskirtas krašto apsaugos viceministru ir šį darbą dirbo iki 2020 metų gruodžio mėnesio.
Į valdžią atėjus konservatoriams naujoje Vyriausybėje E.Misiūnui vietos neliko, todėl 2020 metų gruodį jis kreipėsi į Nacionalinę teismų administraciją ir pateikė prašymą skirti jį iš naujo Vilniaus miesto apylinkės teisėju.
Netrukus iš Nacionalinės teismų administracijos E.Misiūnas gavo žinią, kad jo prašymas grįžti į teismą perduotas nagrinėti Prezidentūrai.
Bet pastaroji institucija po beveik dviejų mėnesių pareiškė, kad E.Misiūnas į darbą nebus grąžintas, nes jam esą reikia „politinio atvėsimo“. Tai tvirtino ir pats G.Nausėda.
„E.Misiūnas neturi pakankamai motyvacijos būti teisėju, nes metė teisėjo darbą dėl politinio posto. Jis nesugebės būti nešališkas ir atsakingai vykdyti apylinkės teismo teisėjo pareigų, nes dalyvavo politikoje“, – aiškino Prezidentūra.
Į teisėjus negrąžintas buvęs ministras pasiduoti neketino, bet susidūrė su kliūtimi – įstatyme nėra numatyta galimybė nepatinkantį prezidento sprendimą skųsti teismui.
Todėl į visus skundus E.Misiūnas sulaukdavo tokio paties atsakymo: „Teismai neturi jurisdikcijos už valdžios instituciją priimti atitinkamų sprendimų arba įpareigoti minėtą valdžios instituciją išleisti aktus, susijusius su valstybės valdžios vykdymu, teisėjų skyrimu į pareigas.“
