Politikos senbuvis interviu naujienų portalui lrytas.lt pasakoja dabar turintis prabangą rinktis, kokiomis temomis ir šalies įvykiais domėtis, tačiau dabartinė politinė krizė abejingo nepaliko net ir jo, parlamento rūmuose mačiusio visko.
1992 metais Aukščiausiosios Tarybos seniūno pavaduotojo pareigas ėjęs Č.Juršėnas prisimena tą pirmą ir kol kas vienintelį kartą, kada atkurtos Lietuvos parlamentas išsivaikščiojo.
Politiko manymu, konservatoriai, dabar siūlydami pirmalaikius Seimo rinkimus, iš 1992-ųjų pamokų neišmoko. Tiesa, Č.Juršėnas įsitikinęs, kad dešinieji turi savų priežasčių tokio žingsnio imtis.
– Prieš mums susitinkant (pokalbis vyko gegužės 25 d.) domėjotės, ar jau pasibaigė Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen susitikimas su parlamento frakcijų atstovais, kuriame buvo tariamasi dėl savivaldybių tarybų narių išmokų skaidrinimo. Atidžiai stebite Seimo darbą, visas aktualijas?
– Ir taip, ir ne. Kadangi jau daugiau nei dešimt metų esu laisvas žmogus, tai domiuosi tuo, kas man įdomu. Tiesiogiai politikoje dalyvauju mažai, kaip partijos garbės pirmininkas viename ar kitame pasitarime, susitikime, bet aktyvaus veikimo jau nebėra.
– Ir pačiame Seime jūs – dažnas svečias.
– Tikrai taip – negaliu atitrūkti nuo Seimo. Būnant Seime lengviau susiskambinti, lengviau susitikti su veikiančiais Seimo nariais, signatarais, galiausiai žmonėmis, kurie nori su manimi pasikalbėti.
Vis tiek ši vieta man yra brangi, ir jeigu manęs neveja iš čia, tai man malonu ateiti, matyti senus pažįstamus veidus, susipažinti su naujais.
Ir, žinoma, stengiuosi, kiek galiu, padėti tiems naujiesiems. Buvau neetatinis patarėjas ir vienam Seimo pirmininkui, ir kitam, ir dabartinei Seimo pirmininkei V.Čmilytei-Nielsen.
– Tuomet, be abejo, ir dabar kilusia politine krize taip pat domitės. Kaip vertinate dabartinę situaciją, konservatorių prezidiumo reakciją į susidariusią krizę – inicijuojamus pirmalaikius Seimo rinkimus, Vyriausybės ketinimą atsistatydinti?
– Mano manymu, tai yra neadekvati reakcija. Viską buvo galima spręsti lengviau, bet tai yra jų reikalas. Kiekvienas galvoja, kaip jų požiūriu yra geriau taisyti situaciją, ir kaip geriau taisyti savo padėtį.
Jau esu pergyvenęs 1992 metų krizę, o ten yra tam tikros pamokos. Aukščiausiąją Tarybą, atskirus jos veiksmus, kaip ir kiti kairieji, esu daug kritikavęs. (...)
Nepaisant to, Aukščiausioji taryba padarė labai svarbius darbus – ne tik Kovo 11-oji ir visas paketas dokumentų, kurie buvo priimti tą dieną, bet ir kai kurie vėlesni, labai svarbūs žingsniai, kuriuos mes rėmėme: kartu buvome ir Kovo 11-ąją, ir atremiant ekonominę blokadą, ir sprendžiant tą krizę, kuri buvo 1992 metais.
Tai ir buvo ta didžioji pamoka – sprendžiant tą krizę, iš esmės kartu veikė didžioji dalis politinių jėgų ir iš kairės, ir iš dešinės, ir iš centro, ir mes radome sprendimą – ėjome į kompromisą.
Vieni nusileido, kiti nusileido, ir atsirado sprendimas – ir paleisti Aukščiausiąją tarybą, ir paskirti rinkimų datą, ir paruošti Konstitucijos variantą, ir paruošti Seimo rinkimų įstatymą (...)
Visa tai padarėme, ir galiausiai tauta mus palaikė, nes referendumu patvirtino Konstituciją, o svarbiausia – pasitikėjo mumis, kairiaisiais, nes laimėjome rinkimus. Tie, kurie labiausiai jų siekė – pralošė.
– Tai sakytumėte, kad dešinieji 1992 metų pamokų neišmoko?
– Sakyčiau, kad pirmiausia jiems reikia pasvarstyti tas visas pamokas, ką jos reiškė, ir apsvarstyti visas išvadas, kurios darytinos iš tų metų krizės ir tos krizės įveikimo būdų.
O po to jau dėti ant šios dienos politinės situacijos išklotinės ir žiūrėti, ką šiandien reikia daryti, kaip eiti pirmyn, ar iš tiesų reikalingi pirmalaikiai rinkimai, o gal užtektų spręsti Vyriausybės klausimą, kadangi, sakyčiau, premjerė savo poziciją dėsto labai griežtai.
– Premjerė Ingrida Šimonytė kaip tik ir aiškina, kad ši situacija nėra Vyriausybės problema.
– Galima viską susieti – kai kas mano, kad Seimas yra svarbiausia valstybės institucija. Iš tiesų, pagal 1992 metų Konstituciją, nėra nė vienos svarbiausios institucijos – visos svarbios, ir, svarbiausia, visos autonomiškos. Ir Seimas turi savo teises ir pareigas, ir prezidentas, ir Vyriausybė. (...)
Negalima sakyti, kad Seimas turi viską sutvarkyti. Seimas gali prisidėti prie vieno ar kito klausimo sprendimo, gali inicijuoti. Bet, šiuo atveju, jeigu Vyriausybė mano, kad reikia kažką daryti, tai turi žengti savo žingsnius. O po to jau Seimas spręs.
Seimas, jei pasversime iš įvairių pusių, per tuos metus priėmė daug reikalingų sprendimų. Ir šiandien priimtas vienas labai svarbus įstatymas dėl Valstybės tarnybos, nepaisant visų ginčų ir pareiškimų. Pasirodo, rado jėgų sutarti, ėjo į kompromisus ir sprendimas yra. Tikiuosi, prezidentas šio įstatymo nevetuos.
– Žinome, kaip baigėsi 1992 metais dešiniųjų inicijuoti pirmalaikiai rinkimai, kai po jų į valdžią atėjo kairiosios jėgos. Puikiai savo istoriją žino ir konservatoriai. Ar turite savo versiją, kodėl konservatoriams dabar reikia pirmalaikių rinkimų?
– Tegul jie patys save nagrinėja. Jeigu ir turiu savo versiją, tai nenoriu jos pasakoti.
– O tuomet, jeigu reikėtų prognozuoti, ar pasileis šis Seimas, ar vis dėlto ne?
– Manau, kad ne – reikia 85 balsų. Iš kur jie atsiras, kai tik kai kas šito nori? Sakysime, kad nori konservatoriai – bet ne visi. O juo labiau, nenori jų koalicijos partneriai.
Jeigu imsime opoziciją, man atrodo, energingiausia šiuo klausimu tik viena frakcija – valstiečių, kurie manytų, kad tai reikalinga.
Žinoma, būtų galima sakyti, kad mums, socialdemokratams, tikrai galima išlošti iš šios situacijos, kadangi mūsų reitingai vis auga, mes tikrai neblogai laikomės, turime nemažai žmonių, kurie gali eiti į rinkimus – net jei kažkas yra ne taip kai kuriais klausimais savivaldybėse, vis tiek per visą Lietuvą turime daug žmonių.
Tačiau vis tiek tai yra tam tikras sumaišties kėlimas. Jeigu lyginsime su 1992 metais, tada tikrai buvo krizinė situacija šalyje. Dabar tikrai nėra tokios tragedijos. Jeigu jie patys viduje negali kai ko išspręsti, nebūtinai tai reikia primesti likusioms politinėms jėgoms, visai politinei sistemai ir visai tautai.
– Tai socialdemokratų frakcijai patarsite balsuoti „prieš“ pirmalaikius Seimo rinkimus?
– Patarsiu gerai pagalvoti. Visiems yra sveika daugiau pagalvoti, o svarbiausia – prieš išsižiojant svarbu suskaičiuoti minimum iki trijų, o dar geriau – iki penkių.
– Ar čia patarimas jūsų partijos frakcijai, ar valdantiesiems?
– Žinoma, kitiems, nes tai, ką net nepasitarę su savo partijos vadovaujančiais kolegomis pasiūlė konservatorių lyderis… Čia reikėjo suskaičiuoti gal net iki dešimt, o po to kalbėti.
– Patys konservatorių frakcijos nariai neslepia pasipiktinimo, kad su jais nebuvo tartasi, piktinamasi ir dėl pačios idėjos. Į ką visa tai gali išaugti? Ar gali konservatorių balsavimas „prieš“ pirmalaikius rinkimus rodyti nepasitikėjimą G.Landsbergiu? O gal net galimas ir partijos skilimas?
– Nemanau, kad partija skiltų, nes skilimas tik blogai – ir vienai pusei, ir kitai, vieni liberalesni, kiti kitokie. Tai nenaudinga, manau, užteks jiems šalto proto. Jau bus kiekvienas besiginčijantis suskaičiavęs iki trijų ir po to pasišnekėję.
O kai viskas daugiau ar mažiau susiklostys, tada bus galima ir matyti – jeigu premjerė iš tiesų ryžtingai eina į atsistatydinimą, tada bus naujas žaidimas, kuriame dalyvaus ir prezidentas, po to atitinkamai ir Seimas, jeigu nauja Vyriausybė, tada reikia tvirtinti naują programą. Daug veikimo.
– Kas galėtų būti tas žmogus, kuris formuotų naują Vyriausybę?
– Aš asmeniškai galvočiau, kad tinkamiausia būtų Ingrida, jeigu, žinoma, ji pasiryžtų. Aplink ją yra viena kita įdomi kandidatūra ir iš ministrų, arba ministrių, bet čia jie patys turi apsispręsti ir tartis su savo partneriais, kad vėl nebūtų taip, kad viena dalis susitarė, o kiti pastatomi prieš faktą ir jie jaučiasi labai nejaukiai.
– Ar įvardytumėte pavardes to ministro ar ministrės, kuriuos matytumėte premjero poste?
– Aš gi tas žmogus, kuris ne viską sako. Dar nuo tarybinių laikų visada pabrėždavau: reikia kalbėti ne tai, ką žinai, o žinoti, ką kalbi. Tai mano formulė nuo anų laikų. Tais laikais ji buvo pagrįsta kitomis priežastimis – reikėjo pasisaugoti kai kurių organų, o dabar tiesiog plepėjimas man yra blogas tonas.
– Kalbant apie galimus premjerus, manoma, kad socialdemokratai savo kandidatu į šį postą matytų Jonavos merą Mindaugą Sinkevičių, tačiau jis lygiai taip figūruoja šiame „čekučių“ skandale…
– Man atrodo, jis paneigė pagrindinį priekaištą – apie televizorius.
– Ar tikrai tai pagrindinis priekaištas?
– Yra ten, bet jie smulkesni. Esminis dalykas – ant to statomas visas pastatas, kad, įsivaizduojate – du televizorius nusipirko.
– Kalbama ir apie kelias M.Sinkevičiaus mokėjimų korteles, kuriomis grindžiami kuro čekiai. Ar nematytumėte problemos, jeigu naujasis premjeras būtų figūravęs lygiai tame pačiame skandale, kaip kiti ministrai, kuriuos dabar reikalaujama pašalinti?
– Jis yra garbingas žmogus ir, jeigu padarė ką nors ne taip, tai, tikiuosi, jis ir atsiprašys ir pasitaisys. Lygiai taip, kaip ir kai kurie kiti.
– Tai šis skandalas nesutrukdytų jam būti socialdemokratų kandidatu į premjero postą?
– Manau, kad taip – neturėtų sutrukdyti, juo labiau, mes dar turime laiko. Visada galima atitaisyti klaidą. Esmė nėra nesuklysti, nes klysti yra žmogiška, nežmoniška yra pasilikti klaidoje, neištaisyti jos. (...)
– Ar Vilija Blinkevičiūtė galėtų būti gera prezidentė?
– Ji tinka bet kurioms pareigoms – pagal savo charakterį, nuostatas, žmogiškumą, mokėjimą kalbėti su kitais. Čia yra lyg A.M.Brazausko tęsinys. Tai yra esmė – mokėti kalbėti su žmonėmis, vertinti visus aplinkinius. (...)
– Kai kurie ilgamečiai Lietuvos politikai, pavyzdžiui, Irena Degutienė, pasakojo, kad, išgirdusi apie šį konservatorių planą, tiesiog apstulbo. Ar jus dar stebina tai, kas šiandien vyksta politikoje, G.Landsbergio prieš savaitę paskelbtas planas?
– Tam tikra prasme taip, kita vertus, jeigu kalbėsime, kad politika yra žaidimas, tai žaidimuose labai dažnai daug lemia netikėtas ėjimas – kaip šachmatuose. Netikėtas ėjimas ir priešininkas pasimeta, pradeda galvoti. O laikas šachmatuose ribotas.
Netikėtumas yra tam tikras ėjimas, kuris pastato į neaiškią padėtį ir bičiulius, ir oponentus. Bet ar šis ėjimas buvo apgalvotas, ar tai atsitiko spontaniškai – nežinau.
Dabar visi kalbame apie Ukrainą ir laukiame, kada prasidės tas generalinis kontrpuolimas. Tai neaišku, nes labai svarbu, jog okupantams, agresoriams tai būtų netikėta. Tada puolimas, veikimas, ta kontrataka ar jų puokštė bus rezultatyvi.
– Tad jei apibendrintume viską, ką aptarėme, koks, jūsų vertinimu, dabar labiausiai tikėtinas veiksmų scenarijus laukia Lietuvos?
– Galiu pasakyti viena – iš visų variantų labiausiai tikėtinas yra premjerės atsistatydinimas.
– Kaip jį aiškintumėte?
– Jai tikrai yra nelengva, ir čia irgi yra jos ėjimas. Manau, kad tai yra labai apgalvotas premjerės ėjimas.
– Dėkoju Jums už pokalbį.
