Aidint chorui ir stebint iki tūkstančio žmonių, tarp kurių – ir jos vyras Valdas Adamkus, prezidentas Gitanas Nausėda su žmona, A.Adamkienė Amžinojo Atilsio atgulė vadinamajame Poetų kalnelyje.
Prezidentas V.Adamkus maždaug prieš trejus metus išreiškė pageidavimą, kad po mirties su žmona būtų palaidoti Kaune, mat jis pats kilęs iš šio miesto, politikui suteiktas Kauno garbės piliečio vardas.
Tai buvo ypatingai elegantiškas atsisveikinimas su ponia Alma. Elegantiškas, bet be galo skaudus kiekvienam buvusiam šalia, ar stebėjusiems transliacijas. Skaudus kiekvienam žmogui, kurį buvo palietus A.Adamkienės šviesa.
„Visa tauta šiomis dienomis ištarė pačius gražiausius žodžius. Ji dovana nuo Dievo mums, tautai. Jums, ekscelencija prezidente, dovana, širdies atskiriamoji. Ji buvo šalia jūsų, bet nebuvo šešėlis. Klausėsi jūsų, bet niekada jūsų neužgožė“, – paskutinius žodžius tarė kunigas Ričardas Doveika.
Jis kreipėsi į prislėgtą A.Adamkų.
„Ši vieta, supylus kapą, tampa nebe skausmo persmelkto atsisveikinimo ir palaidojo vieta, bet viltimi paženklinto, meile apgaubto ir dievo išreikšto pažado vieta. Kūno iš numirusių prisikėlimo vieta. Vilties, ateities ir didžios meilės žmogui liudijimo vieta“, – teigė R.Doveika.
Petrašiūnų kapinėse susirinko apie tūkstantis žmonių. A.Adamkienei jautrią dainą atliko ir Justinas Jarutis su choru. Jautėsi didelė rimtis, liūdesys ir skausmas, išgyvenant netektį, kurią jaučia visa tauta.
Užuojautą V.Adamkui išreiškė ir arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.
„Alma buvo mylintis žmogus – mylėjo savo vyrą, šeimą, Lietuvą“, – sakė K.Kėvalas.
A.Adamkienės laidotuvių procesija atvyko iš Vilniaus, kur nuo pirmadienio su ponia Alma buvo atsisveikinama Prezidentūros Kolonų salėje.
Antradienį prieš A.Adamkienės laidotuvių procesijai išvykstant į Kauną Vilniaus arkikatedroje buvo laikomos šv. Mišios.
Čia pamokslą sakė kardinolas Audrys Juozas Bačkis, žodį tarė ir prezidentas G.Nausėda, kuris kalbėdamas apie A.Adamkienę pravirko.
„Turėdamas neįkainojamą galimybę bendrauti su ponia Alma, bėgant metams pastebėjau, kad ji labai priminė mano paties mamą – tokia traputė, lengva, bet savo dvasia – nepaprastai stipri, gebanti išklausyti, atjausti, parodyti dėmesį. Nepakanti neteisybei, pasiryžusi ne žodžiais, o darbais išsklaidyti tamsą, įveikti visas pasitaikančias kliūtis. Tuo pat metu – atrodytų lyg pasirengusi ištirpti, kad tik neapsunkintų kitų“, – kalbėjo prezidentas.
97-uosius ėjusi A.Adamkienė mirė po sunkios ligos. Kelias savaites ji buvo gydoma Santaros klinikose – medikai skelbė, jog po patirto insulto jos būklė sudėtinga.
