Kasmetis „Baltic Pride“ festivalis ir eitynės šiemet keliasi į Estijos sostinę Taliną, tačiau LGBTQ+ bendruomenės atstovai apie save žada dar kartą priminti ir Lietuvoje.
Ir nors tarp organizatorių – ir dalis buvusių „Kaunas Pride“ dalyvių, šį kartą renginys vyks Vilniuje – ne Kaune.
– Ar Kaunas pernelyg homofobiškas ir pavojingas kitokios seksualinės orientacijos žmonėms, kad nuspręsta atsisakyti rengti naują renginį laikinojoje sostinėje? – „Laikinoji sostinė“ paklausė valstybės tarnautojo, visuomenės aktyvisto kauniečio Roko Budrausko, kuris yra ir tarp Vilniaus renginio organizatorių.
– „Kaunas Pride“ buvo antrosios pilietinės visuomeninės iniciatyvos „Demonstruokimės“ organizuotos eitynės. Pirmosios 2020 metais vyko Vilniuje. Šiais metais vėl grįžtame į sostinę ir liepos 1-ąją rengsime „Vilnius Pride“ protestą, kurio pagrindinė žinutė yra „Vis dar einam“.
Prie eitynių organizavimo taip pat prisideda vienintelė Lietuvoje veikianti translyčių asmenų teisių ir savitarpio pagalbos asociacija „Trans Autonomija“. Būtent Kaune vykusių eitynių metu surinktos lėšos padėjo įsikurti šiai asociacijai. Manau, kad Lietuvoje vis dar turime per mažai atstovavimo translyčių asmenų teisėms, bet džiaugiuosi, jog ir ši bendruomenė saviorganizuojasi ir pradeda viešinti savo problemas.
– Dažnai sakoma, kad LGBTQ+ temos yra aktualios nebent Vilniui, nėra prasmės kalbėti apie tai Kaune. Gal tai, kad renginys Kaune buvo vienkartinis, tarsi patvirtina šią nuomonę?
– Nesakau, kad Kaune eitynės neįvyks dar kartą, bet „Kaunas Pride“ niekada nebuvo planuotas kaip kasmetis renginys. Tokio renginio sklandus suorganizavimas pirmiausia yra labai didelių pastangų reikalaujantis darbas – prie šio projekto prisidėjo nevyriausybinės organizacijos, per dvidešimt žmonių bei būrys savanorių.
Dirbome neatlygintinai, visuomeniniais pagrindais, mus vienijo ir telkė stipri iniciatyva parodyti visuomenei, kad LGBTQ+ bendruomenės problemos Lietuvoje yra nesprendžiamos. Ir kad tai nėra tik Vilniaus tema, ji yra visos Lietuvos aktualija, kurios nebegalime slėpti už užuolaidų. Ne veltui ėjome su šūkiu „Mes esame visur“.
Manau, kalbant apie „Kaunas Pride“, labai svarbu suvokti, kad eitynes surengė ne samdomi organizatoriai, o Kauno LGBTQ+ bendruomenės nariai, kurie norėjo savo gimtajame mieste surengti tokio pobūdžio eitynes-protestą.
– Ar tuo metu, kai sumanėte surengti eitynes Kaune, tikėjotės, kad susidursite su stipriu pasipriešinimu, – ypač Kauno savivaldybė trukdė surengti šį renginį?
– Aš asmeniškai nesitikėjau, nes jau ne vienus metus „Pride“ eitynės rengiamos Vilniuje, taip pat yra Lietuvos teismų praktika, kuri užtikrina susirinkimo teisę, bet jau po kelių susitikimų su savivaldybės atstovais buvo aišku, kad lengva nebus.
Savivaldybės pasipriešinimas apsunkino patį organizavimo procesą ir atėmė daug laiko. Pripažįstu, kad tai buvo stiprus trikdys. Palankų teismo sprendimą gavome tik renginio išvakarėse – savivaldybė buvo priversta suderinti „Kaunas Pride“ maršrutą su mumis. Iki paskutinės minutės nebuvo aišku, ar mūsų renginys galės įvykti legaliai. Tai kėlė daug nerimo, buvo dalis žmonių, kurie nebetikėjo, kad eitynės vyks.
– Po „Kaunas Pride“ buvo ne viena nuomonė, kad į Laisvės alėją iš esmės atvažiavo vien vilniečiai?
– Nesutinku. Atvažiavo žmonės iš visų Lietuvos miestų ir netgi kaimyninių šalių, tačiau didžioji dalis buvo kauniečiai. Sutikčiau su teiginiu, kad Lietuvoje vyksta spartesnė neheteroseksualių žmonių vidinė emigracija į sostinę. Tačiau tai nereiškia, kad taip daro visi, – mes egzistuojame ir už Vilniaus ribų. Būtent tai ir norėjo parodyti „Kaunas Pride“ – žmonių, kurie turi kitokią seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę, yra visur ir jie nori gyventi normalų, įprastą, įstatymais reglamentuotą gyvenimą.
– Ar gali taip būti, kad net ne visi žmonės, kurie yra neheteroseksualios seksualinės orientacijos, ateina į „Pride“ renginius?
– Žinoma. Dauguma LGBTQ+ bendruomenės narių pasilieka namie. Tikrai ne visi jaučiasi saugūs savo aplinkoje, dalis žmonių vis dar maskuoja savo tapatybę, neleidžia sau būti atviriems, kiti jaučiasi apolitiški. Aš irgi ne iš karto išdrįsau būti atviras, gal tik būdamas studentas išlaisvėjau, bet tai nebuvo paprasta.
– Ar galite paminėti atvejį, kai pasijutote blogai būtent dėl to, kad esate neheteroseksualios seksualinės orientacijos?
– Taip, kai klasės auklėtoja neigiamai atsiliepė apie pirmąjį Vilniuje vykusį „Baltic Pride“ renginį. Nebeprisiminsiu, ką tiksliai ji sakė, bet buvo labai nemalonu. Mano vertinimu, homofobija iš principo yra asmenybės saviraišką žalojantis reiškinys.
Tai ypač pavojinga toleruoti mokyklose, kur bet kokia neapykantos kalba gali labai neigiamai paveikti moksleivius. Galime į visą šitą situaciją žiūrėti plačiau – pagrindinių teisių agentūros darytoje apklausoje 2020 metais net 55 proc. Lietuvos LGBTQ+ žmonių jautėsi diskriminuojami bent vienoje gyvenimo srityje.
– Kas jums pačiam yra didžiausias trukdys jaustis gerai Lietuvoje?
– Tai neabejotinai įstatymai. Jeigu valstybė neleidžia kažko ar teisiškai diskriminuoja tam tikras žmonių grupes, tai ar galime stebėtis, jog žmonės mano, kad homofobija yra norma. Mano manymu, geriausias švietimas prieš homofobiją yra teisinės bazės pokyčiai.
Man labai imponuoja Estijos pavyzdys – tai irgi panašaus į Lietuvą likimo valstybės istorija, bet estai net nuo 2016 metų leidžia tos pačios lyties poroms įteisinti savo santykius, o dabartinė vyriausybė jau kalba ir apie santuokos lygybę. Estijoje neheteroseksualios orientacijos žmonės nebėra paraštėse, jų santykiai turi tam tikrą teisinį reguliavimą. Neabejoju, kad vieną dieną ir Lietuvos teisėkūros institucijos turės pakankamai valios pradėti gilintis ir spręsti LGBTQ+ žmonių problemas.
– Kaip įsivaizduotumėte gyvenimą idealioje visuomenėje?
– Visų pirma be teisinės diskriminacijos. Šiais metais organizuojamame proteste reikalaujame teisės į santuoką, partnerystę ir įvaikinimą, nepaisant partnerių lyties. Taip pat labai svarbu užtikrinti transžmonių prieinamumą prie teisinės ir medicininės tranzicijos. Norėčiau, kad būtų panaikintos cenzūrą įgalinančios nepilnamečių apsaugos įstatymo nuostatos, visi LGBTQ+ žmonės jaustųsi saugiai ir apsauga nuo diskriminacijos būtų užtikrinta visiems žmonėms.
