Lietuvos Šaulių sąjungos (LŠS) vadas pulkininkas leitenantas Linas Idzelis papasakojo, kaip, karo atveju, turėtų veikti valstybė ir kokių veiksmų galėtų imtis kiekvienas pilietis.
Kas imsis ginklo?
„Kas paprastai gina tėvynę? Praktika per šimtmečius rodo, kad stoja kariai, nuošalyje nelieka gimnazistai, studentai, galbūt dėstytojai, patys susibūrę į būrelius, inteligentai ir tie, kuriems būtų gėda neginti tėvynės ir sėdėti ant atsarginių žaidėjų suolelio“, – kalbėjo L.Idzelis.
Visgi, LŠS vadas pabrėžė, kad kiekvienas pirmiausiai turėtų atlikti savo funkcijas – prekybininkai prekiautų duona ir pienu, valstybės tarnautojai turėtų priimti valstybei reikalingus sprendimus.
„Jeigu vyksta karas, nereiškia, kad karas yra visur – valstybė vis tiek turi funkcionuoti ir visi pirmiausiai turi vykdyti savo funkcijas“, – kalbėjo jis.
L.Idzelis pastebėjo, kad sėkmingai krašto gynybai visai nėra būtina, kad visi šalies piliečiai imtų ginklą į rankas. Istoriniai pavyzdžiai rodo, kad 3–5 proc. šalies gyventojų turėtų būti ginkluoto pasipriešinimo dalimi.
„Sėkmės trikampis“
Sėkmė, anot L.Idzelio, priklauso kelių aspektų, kuriuos galima pavadinti „sėkmės trikampiu“.
„Pirmiausiai yra informacija – kur tavo vieta karo atveju? Tada yra įgūdžiai, nes turi profesionaliai atlikti tau pavestas užduotis. Mažoje šalyje negalime turėti daug aukų, nes esame maža tauta.
Tada yra priemonės: atsidarai seifą ir pasižiūri, koks ginklas yra tavo seife. Karui viskas reikalinga. Kulkosvaidžiai, granasvaidžiai, minos, raketos, tankai ir taip toliau. Pasipriešinimui gali tikti ir automatas, ir pistoletas, tačiau jeigu nori kovoti rimtai, turi turėti rimtą ginkluotę.
Tada atsiranda pasitikėjimas – savo jėgomis, vadovybe – karine ir civiline, valstybe apskritai“, – įvardijo Šaulių vadas.
Kaip elgsis visuomenė?
Šaulių sąjungos vado teigimu, visą visuomenę pagal tai, kaip jie elgtųsi karo atveju, galima suskirstyti į penkias grupes.
Pirmiausiai yra tie, kurie karo atveju liktų Lietuvoje, taptų savanoriais ir kovotų. Tai žmonės, kurie turi ginklų, kurie yra tarnavę. Tokius asmenis, anot L.Idzelio, būtų galima greitai apmokyti ir paruošti krašto gynybai.
Antra visuomenės grupė taip pat liktų šalyje ir padėtų kovotojams – jie gamintų maistą ir atneštų jį kariams, užtaisinėtų šovinius, kastų apkasus, padėtų kitais būdais.
Trečioji visuomenės dalis liktų Lietuvoje, bet pasyviai slėptųsi: įlįs į rūsius, garbaus amžiaus žmonės slėpsis savo namuose.
„Statistika rodo, kad, nepaisant per žiniasklaidą transliuojamų prašymų evakuotis, vis tiek garbaus amžiaus žmonės galvoja, gal čia greitai baigsis viskas – savaitė, gal dvi. Lieka rūsiuose, bombos krenta, artilerijos sviediniai sproginėja, o močiutė eina ir nešasi kibirus su vandeniu. Tokia yra realybė“, – pastebėjo L.Idzelis.
Ketvirtoji visuomenės grupė trauktųsi, kur yra pasakyta, arba išvyktų pagal savo turimą planą – į savo sodybas, kokias nors iš anksto šeimoje sutartas ir įrengtas vietas, kuriose piliečiai turi sukaupę atsargų.
„Įsijungi radiją, televiziją, ir ten būtų pasakyta, kad traukiamės ta ir ta kryptimi. (...) Per pagrindines televizijas, radiją būtų pasakyta, ką reikia daryti. Lygiai taip pat, kaip buvo per kovidą – tai yra strateginis šokas, kai visi bijo priimti sprendimus – ir valdžia tuo pačiu, visi vieni į kitus žiūri, viena šalis į kitą. Tai yra normalu, tai aprašyta vadovėliuose. Tada viskas vienaip ar kitaip pradeda suktis“, – nurodė LŠS vadas.
Penktoji visuomenės grupė prisitaikytų arba kolaboruotų su priešu.
Kaip padėti be ginklo?
Tie šalies piliečiai, kurie pasirinktų nekovoti ginklu ir neišvykti iš Lietuvos, galėtų padėti kariams įvairiais kitais būdais.
Anot L.Idzelio, tokie piliečiai galėtų įrenginėti atsargų slėptuves ir jas saugoti, statyti barikadas, padėti gyventojams evakuotis, padėti ugniagesiams gelbėti užgriuvusius žmones, veikti kaip medicinos personalas, slėpti kovotojus ir juos slaugyti, rinkti informaciją apie priešą, būti pasiuntiniais, atpažinti kolaborantus ir išdavikus.
„Galima vykdyti psichologines operacijas – paišyti sienas grafičiais, žiauriai priešą pavaizduoti. Lenteles nusukti nuo gatvių, sukeisti jas. Galima vykdyti psichologines operacijas internete, kibernetinėje erdvėje.
Galima padėti žmonėms evakuotis – tikrai rekomenduojama, jeigu kas neturi drąsos ir nenori vienaip ar kitaip padėti, reikėtų atsidurti toliau nei Lenkija. Šiems žmonėms irgi reikėtų padėti – nurodyti, kur reikėtų evakuotis.
Padėti ugniagesiams gelbėti užgriuvusius žmones. Žinome, kad mūsų priešas šaudo į viską – į ligonines, į mokyklas. Yra labai pavojinga, kad žmones tiesiog gali užgriūti, ir po to juos reikės gelbėti.
Galima gaminti maistą, pristatyti jį kovotojams, veikti kaip medicinos personalui, slaugyti kovotojus. Turbūt reikės perrišti žaizdas – tokius elementarius dalykus žmonės gali išmokti“, – vardijo L.Idzelis.
Labai svarbu, anot LŠS vado, kad būtų piliečių, galinčių rinkti informaciją apie priešą. L.Idzelis nurodė, kad dabar 90–95 proc. žvalgybinės informacijos yra paimama iš socialinių tinklų.
„Jeigu įsidėjai kažkur selfie ir priešas pamatė, kad esi prie kokio nors žymaus objekto, jis greitai nustato tavo geolokaciją ir labai greitai ten gauni raketą“, – įspėjo jis.
Taip pat svarbu atpažinti koloborantus ir išdavikus, kurie karo atveju Lietuvoje tikrai bandys vienaip ar kitaip veikti, įskųsti.
„Ukrainos pavyzdys parodė, kad kolaborantai praktiškai turėjo pilnus sąrašus tų, kurie buvo policininkai, gaisrininkai, jų tėvai, kur jie gyvena, ir atvedė priešą tiesiai į jų butus.
Tuos visus duomenis buvo išsitraukę iš socialinių tinklų, iš vidinių kompiuterinių sistemų, kaip socialinės ministerijos, e.sveikata. Jau buvo viską sužymėję. Reikia tam užkirsti kelią“, – kalbėjo L.Idzelis.
„Jeigu suremsime pečius, tuomet tikrai niekas čia nenorės eiti. Mes siųsime tokį signalą, kad esame rimtai pasiruošę, pilietiški, turime stiprias ginkluotasias pajėgas, esame NATO nariai, ir jeigu kas ateis, jiems čia geruoju nesibaigs“, – apibendrino Šaulių vadas.
