Ten pamokslą skaito indas Radiantas Didla. Šalia jo, kuo tiksliau, kiekvieną pastoriaus žodį verčia žmona Diana. Už jų nugarų būgnus mūša sūnus Splendidas.
Pastoriaus sūnaus Splendido vaikystė nebuvo įprasta: nuo patyčių dėl tamsesnės odos spalvos iki tikinčios šeimos ir suburtos bendruomenės, kurioje kiekvienas jaučiasi kaip namuose. Dabar vaikinas juokiasi: „Jau kurį laiką mane vadina jaunesniuoju bažnytėlės gaspadoriumi.“
20-metis Splendidas „Vilnius TECH“ universitete studijuoja aviacijos inžineriją, tačiau tikėjimas visuomet buvo greta.
„Neteiskite ir nebūsite teisiami, nesmerkite ir nebūsite pasmerkti, atleiskite, ir jums bus atleista“, – mėgstamiausią Biblijos eilutę citavo vaikinas, įsitikinęs, kad tikėjimo ir krikščionybės pagrindas yra nė vieno nesmerkti ir priimti visus.
Dėl tikėjimo sulaukė kumščių
Kaip pasakojo Splendidas, jo paties istorija ir aplinka susijusi su tėčio gyvenimo keliu.
Dabartiniais duomenimis, beveik 80 proc. Indijos gyventojų išpažįsta hinduizmą, beveik 15 proc. – islamą, ir tik 2 proc. – krikščionybę. Krikščionybę išpažįstančiųjų procentas XX a. antroje pusėje, kai gimė Splendido tėtis, buvo tikrai ne ką didesnis.
R.Didla gimė pietryčių Indijoje – jau tikinčioje, krikščioniškoje šeimoje. Dar prieš gimstant sūnui, Radianto tėtis tarnavo kariuomenėje netoli Delio.
„Grįžęs iš kariuomenės senelis pradėjo išpažinti krikščionybę. Tiesa, būti krikščioniu Indijoje lengva nebuvo – dėl kitokio tikėjimo šeimos nariams yra tekę atlaikyti kumščius, buvo padegtas bananų lapais padengtas stogas“, – pasakojo Splendidas.
Studijavo trijuose žemynuose
Kai R.Didlai buvo maždaug 18-ka, vyresnysis jo brolis savo pastoriaus kelią pradėjo išskrisdamas studijuoti į Biblijos koledžą Naujojoje Zelandijoje.
„Tėčiui patiko ši mintis, jis norėjo sekti brolio pėdomis. Mano senelis taip pat buvo pastorius. Su kitais pastoriais jis bendraudavo laiškais.
Iš kitų pastorių sužinojęs apie Biblijos koledžą Londone, jaunesnysis sūnus – mano tėvas, savo kelio ieškoti išvyko ten“, – pasakojo Splendidas.
Metus R.Didla studijavo Londone. Pasak Splendido, dažnai kyla klausimas, kaip šeima sau tai galėjo leisti, tačiau tokio tipo koledžuose buvo programa „dirbk už mokslą“, kuria pasinaudojo ir vaikino tėtis.
Už maisto gaminimą, kambarių tvarkymą ar indų plovimą R.Didlai buvo padengtos mokslo ir maisto išlaidos. Londone išlaidos už gyvenamąją vietą nebuvo padengiamos, todėl, kad turėtų kaip susimokėti už būstą, R.Didla dirbo dar ir parduotuvėje.
Po studijų Londone, gerai išmokęs anglų kalbą, R.Didla nuvyko pas brolį į Naująją Zelandiją, kur taip pat mokėsi kiek daugiau nei metus.
Po studijų lėktuvas nutūpė gimtojoje Indijoje. Dirbamas protestantų bažnyčioje, R.Didla įgijo nemažai pažinčių ir sužinojo apie Biblijos koledžą Amerikoje, Klivlande, kur ne tik dar labiau pajuto, kokiu keliu nori eiti, bet ir sutiko savo žmoną.
„Koledže tėtis susipažino su mano lietuve mama. Į Biblijos koledžą mama įstojo metais vėliau. Baigiantis sovietmečiui, kai krito geležinė uždanga, buvo paplitusi savarankiška evangelinė Lietuvos krikščionių bendrija – „Tikėjimo žodis“.
Bendrija dalijosi iš Amerikos atkeliaujančių žurnalų vertiniais tikėjimo tema. Žurnale aptikusi mažą skiltį, kurioje buvo aprašytas Klivlando Biblijos koledžas, mama pateikė prašymą. Kaip dabar aišku – gavo teigiamą atsakymą“, – pasakojo Splendidas.
„Pirmas klausimas, kurį tėtis uždavė mamai, buvo „Ar turi pinigų?“. Tikriausiai dauguma pagalvotų, kad tokį klausimą uždavęs žmogus prašo paramos. Tokia mintis kilo ir mamai. Tačiau tiesa buvo kiek kitokia – tėčiui patiko kolekcionuoti pašto ženklus ir monetas.
Tuomet jis nesuprato, kaip tinkamiau paklausti, ar mama turi būtent lietuviškų monetų. Iš nesusipratimo gimęs pokalbis užsimezgė į draugystę“, – su šypsena veide tėvų pažinties istoriją pasakojo pastoriaus sūnus.
Priėmė lemtingą sprendimą
Amerikoje susipažinę lietuvė ir indas už Atlanto praleido ne vienerius metus, sukūrė šeimą. Kaip pasakojo Splendidas, tikėtina, kad iš skirtingų pasaulio pusių kilusiems jaunuoliams svajonių šalis pasirodė kiek svetima. Jauna šeima nusprendė keltis į vyro gimtinę.
Nors mama buvo pasiryžus gyventi Indijoje, šeima ten ilgai neužsibuvo. Galvoje vis sukosi mintys gyvenimą kurti Lietuvoje.
„Tėtis pasakojo, kad išgirdo lyg vidinį balsą, kuris nurodė grįžti į Lietuvą. Prie to prisidėjo ir senelis, kuris netikėtai paragino grįžti į žmonos gimtinę“, – pasakojo Splendidas.
Sprendimas grįžti į Lietuvą buvo priimtas. Laikraštyje radę skelbimą, kad yra parduodama sodyba – už tuomet 3 kartus mažesnę nei rinkos kainą, tėvai įsigijo namus Prienų rajone, kiek atokesniame Ašmintos kaime. Splendidas augo miško, pievų ir gryno oro apsuptyje.
Tyčiotis iš religijos nedrįso
Dabar Splendidas šypsosi, sakydamas, kad Prienai – mažas miestelis, todėl prie kiek kitokios išvaizdos ir to, kad jo tėtis pastorius, visi gana greitai apsiprato. Tačiau patyčių jis neišvengė.
„Pradėjus mokyklą lankyti Prienuose, bendraamžiams kildavo klausimų, kuo užsiima mano šeima.
Vaikams iš mažo miestelio žmogus, susijęs su religija, buvo kunigas. Vyrai buvo labai paprastai sugrupuojami – kunigas arba ne. Visiems taip pat buvo aišku, kad kunigai šeimų nekuria, todėl, žinoma, sulaukdavau nemažai klausimų.
Nors iš tikėjimo pusės šaipytis vaikai prisibijojo, tačiau dėl tamsesnio gymio patyčių buvo. Tiesa, iš to buvo išaugta, galiausiai visi apsiprato“, – vaikystę prisiminė pašnekovas.
Bažnyčią pasistatė savo namų kieme
Iš pradžių Didlų šeima neturėjo tikslo statyti bažnyčios ir pastoriauti. Splendidas pasakojo, kad pradėjus gyventi Lietuvoje, kiti pastoriai kviesdavo R.Didlą į savo bažnyčias, prašė pasidalinti savo istorija. Ragino papasakoti, kaip atkeliavo į Lietuvą, domino jo mintys, požiūris į tikėjimą.
„Jis nebuvo konkrečios vietos pastorius, tačiau žmonės jį pastebėjo. Pamokslus tėtis pradėjo skaityti visoje Lietuvoje. Galiausiai kilo mintis tai perkelti į savo namus.
Namuose turėjome didelę svetainę, todėl iš pradžių susitikimai buvo rengti kartą per mėnesį, šeštadieniais. Ilgainiui susitikimai padažnėjo – vykdavo 2 kartus per mėnesį, jau sekmadieniais. Kartais susirinkdavo iki 70 žmonių maždaug 45 kvadratinių metrų kambaryje. Tikriausiai aišku, kad buvo ne tik ankšta, bet ir karšta“, – užuomazgas, kaip gimė mintis kieme statyti bažnyčią, bandė nupasakoti Splendidas.
Matydami, kad žmonėms problemos atvažiuoti į Didlų namus nėra, šeima priėmė sprendimą – susitikimų namus – bažnytėlę pasistatyti savo kieme. Laisvas žemės plotas, laisvė statyti kaip ir ką nori, paskatino kuo greičiau imtis darbų.
„Didžiąją dalį bažnyčios pastatėme patys. Statybų patirties turėjome labai mažai, todėl viskas buvo nauja ir kėlė nemažai rūpesčių. Konsultuotis techniniais klausimais padėjo tėčio draugas, turintis statybų įmonę.
Bažnyčią statėme iš savų lėšų, prisidėjo bendruomenės nariai, o kartais – ir visai nepažįstami“, – tikino Splendidas.
Bažnyčia kilo maždaug šešerius metus. Jai kylant, iš lūpų į lūpas plėtėsi ir tikinčiųjų bendruomenė. Prie bažnyčios vis dar dažnai prisijungia nauji žmonės. Tačiau dabar, sekmadieniais, renkasi maždaug 70–90 žmonių bendruomenė.
Meldžiasi už kiekvieną
Susitikimai „Misijos taško“ bažnytėlėje kiekvieną sekmadienį prasideda skirtingai skambančia malda. Po maldos žmones sujungia muzika: giedamos giesmės, grojama. Toliau seka pastoriaus pamokslas, o po jo, jau įvairiai – kartais giesmė, kartais mintimis dalijasi bendruomenės nariai. Jie prašo visų kartu pasidžiaugti arba paprašyti pagalbos, palaikyti maldose.
Bažnyčioje Splendidas tarnauja ir groja per giesmes, yra atsakingas už garsą, techniką bei už smulkesnius, „nematomus“ darbus.
Kadangi mišios vyksta anglų kalba, Splendido mama Diana pamaldų metu atlieka vertėjos funkciją. Pašnekovas aiškino, kad susitikimų metu pamokslas skaitomas angliškai, nes tėčiui taip reikšti mintis yra lengviau.
Tiesa, pasitaiko ir atvirkštinių atvejų – jei R.Didla pamokslą ar jo dalį sako lietuviškai, Diana viską verčia į anglų kalbą. Į bažnyčią susirenka studentai, kiti anglakalbiai, todėl rūpinamasi, kad pamokslą suprastų visi susirinkusieji.
Tačiau Didlų šeimos veikla neapsiriboja tik sekmadieninėmis pamaldomis.
„Turime ir keletą tradicijų. Kiekvieną pirmą mėnesio sekmadienį sveikiname visus tą mėnesį švenčiančius gimtadienius.
Pirmadieniais susitinkame maldai, susitelkiame į konkretesnius atvejus, kai, pavyzdžiui, kažkam reikia pagalbos. Sekmadieniais, jei daug žmonių nori pasidalinti mintimis ir prašo, kad už kiekvieną būtų pasimelsta atskirai, kartais nespėjame, todėl pirmadienine malda tą galime „kompensuoti“.
Penktadieniais organizuojami jaunimo susitikimai su jaunimo pastoriumi. Taip pat, kartą per mėnesį arba kartą per du mėnesius, organizuojami atskiri vyrų ir moterų susitikimai. To tikslas – dar didesnė bendrystė, broliškas bendravimas. Vyrų susitikimus veda tėtis, moterų – mama.
Būna nestandartiškų susitikimų – pavyzdžiui bažnyčios „piknikai“, išvykos, talka“, – vardijo vaikinas.
Po pamaldų – karštas maistas
Splendidas pasakojo, kad tradicija po pamaldų valgyti šiltą maistą gimė suprantant, kad žmonės į kaimą atkeliauja kartais ir iš toli, skiria savo sekmadienį, todėl norėta būti svetingiems ir kurti tradiciją.
„Iš pradžių visada gamindavo mano tėvai, dabar bendruomenėje žmonės gamina savo noru, pasiskirsto, kas ir kada ruoš pietus kitam sekmadieniui“, – pasakojo pastoriaus sūnus.
Pasibaigus susirinkimui, „Misijos taško“ bendruomenė neišsiskirto. Draugiškai dalinamasi karštu maistu, o po pietų seka pokalbiai, kartais – ir stalo žaidimai, filmai.
Tėvo pėdomis eiti neplanuoja
Paklaustas, ar norėtų tęsti senelio ir tėčio tradiciją bei eiti pastoriaus keliu, Splendidas kiek suabejoja.
„Yra toks dalykas kaip pašaukimas. Yra žmonių, pašauktų gelbėti gyvybes, kitiems labai sekasi su skaičiais. Mano tėtis pajautė pašaukimą pamokslauti. Jam tai sekasi gerai. Bet aš tokio pašaukimo neturiu. Niekada nebijodavau kalbėti viešai, jei reikėtų, galėčiau ir pamokslą suregzti. Tačiau asmeniškai pašaukimo bent jau kol kas nejaučiu.
Savo ateitį matau toliau tarnaujant bažnyčiai, grojant būgnais. Šiuo metu studijuoju aviacijos inžineriją – ateitį norėčiau sieti su tuo“, – ateities planus brėžė pastoriaus sūnus.
