„Dešimt metų rašiau laiškus Prezidentūrai, prašydama neatimti to, ką įgijau gimimu – Lietuvos pilietybės, – pasakojo D. Žiliūtė. – Man tai buvo šokiruojanti situacija, besitęsusi visus tuos metus. Siųsdavau laišką Prezidentūrai ir gaudavau vis tą patį atsakymą: palaukite. Toks vaizdas, kad metai iš metų pasakojau mano gyvenimo istoriją, tikėdamasi, kad laišką skaitantis prezidentas ar prezidentė įvertins tą vidinį žmogaus pašaukimą, kodėl tas prašymas gimsta, kodėl žmogus nori Lietuvos pilietybės.“
Tik 2016 m., įsigaliojus Pilietybės įstatymo pataisai, leidžiančiai turėti dvigubą pilietybę ypatingų nuopelnų Lietuvai pasiekusiems lietuviams, pilietybė dviratininkei buvo grąžinta.
„Bet aš niekada savęs nelaikiau kažkokia neeiline, nes įstatymai turėtų būti vienodi visiems, – portalui pilietybė.lt teigė D. Žiliūtė. – Įstatymai turi būti sukurti taip, kad nepažemintų nieko, kad neatimtų iš nė vieno Lietuvos piliečio to, kas negali būti atimama. Mes Lietuvos pilietybę atsinešėme į šį pasaulį gimdami, tai yra mūsų – niekas neturi teisės atimti tai, kas yra mūsų.“
Iki šiol Pilietybės įstatymo pančiuose įstrigusius lietuvius D. Žiliūtė ragina nenuleisti rankų: „Tuo labiau jei sprendimas nepriklauso nuo mūsų, bet nuo politikų, mes turime kovoti su dviguba jėga.
Mes turime kalbėti apie mus, turime reikalauti, prašyti: ir gražiai, ir negražiai, ir diplomatiškai, ir išraiškingu kalbos tonu bei žodžiais. Mes neprašome to, kas mums nepriklauso, mes reikalaujame to, kas yra mūsų.“
„Lietuva iš manęs nieko neatėmė, atėmė politiniai žaidimai, – reziumavo D. Žiliūtė. – Už veiksmų yra žmonės, ne valstybė – žmonės, su teisingais ir mažiau teisingais sprendimais. Ir man norisi tiesiog šaukti: politikai, jūs, priimdami tokio lygio sprendimus, pagalvokite, ką jūs galite neigiamo padaryti žmonėms, kuriuos jūsų sprendimai gali paliesti. Jūsų priimti sprendimai gali beprotiškai įskaudinti žmones.“
