Seimui ruošiantis skelbti antrąjį pilietybės referendumą kartelė sėkmingam rezultatui lieka neįmanomai aukšta, galimybė patogiai balsuoti internetu bei nepriklausyti nuo oro sąlygų, užsienio valstybių prastai veikiančio pašto ar diplomatinių atstovybių užimtumo yra lygi nuliui.
Organizuoti apmokamą kampaniją „už“ gali tik pats referendumo iniciatorius – šiuo atveju Seimas, kas tolygu profesionalios kampanijos „už“ nebuvimui. Tuo tarpu telkti ir leisti lėšas referendumo kampanijai „prieš“ galės bet kuris panorėjęs politinės kampanijos dalyvis.
Nesant profesionalios ir finansais paremtos kampanijos „už“, tikėtis, kad keli šimtai tūkstančių anksčiau nebalsavusių piliečių staiga sudalyvaus arba, kad keli šimtai tūkstančių rinkėjų ims ir kardinaliai pakeis savo nuomonę, yra mažų mažiausiai naivu.
Tad kol iš pilietybės išsaugojimo šalininkų reikalaujama įtikinti, kad 85 proc. prezidento rinkimuose įprastai dalyvaujančių rinkėjų balsuotų „už“, priešininkams pergalė bus pasiekiama pritraukus vos 15 proc. balsų „prieš“.
Skirtingoms pilietybės referendumo pusėms akivaizdžiai nelygios sąlygos yra nulemtos įstatyme (ne Konstitucijoje!) numatytos prievolės surinkti daugiau nei 50 proc. balsų „už“ būtent nuo visų registruotų rinkėjų, o ne nuo balsavusiųjų.
Nesant privalomo balsavimo, kaip antai Belgijoje ar Australijoje, arba tiesiog stokojant aukšto visuomenės pilietiškumo lygio, kai sprendžiami svarbūs valstybei klausimai, pilietybės referendumo (ne)sėkmę lems nebalsuojantys piliečiai.
Kadangi pats Seimas nedrįsta prisiimti politinės atsakomybės nuleisti įstatyme numatytą kartelę Konstitucijos 12 straipsniui iki demokratiškesnio bei lygiateisiškesnio lygio, būtų sąžininga tokį sprendimą leisti priimti pačiai Tautai, paskelbiant privalomąjį referendumą dėl kartelės nustatymo.
Tokiu būdu pati Tauta žymiai paprastesnio referendumo būdu galėtų pakeisti dabartinį įstatymą ir numatyti žmoniškesnę kartelę Konstitucijos 12 straipsniui, kuris tiesiogiai apsprendžia Tautos ir valstybės pilietinį santykį.
Kartelės demokratizavimo referendumas galėtų vykti kartu su būsimais prezidento rinkimais, tad visas planuojamas komunikacinis planas nenueitų veltui ir galėtų būti atitinkamai pritaikytas šiam tarpiniam referendumui. O jam pavykus, tų pačių metų rudenį, kartu su Seimo rinkimais, galima būtų paskelbti ir antrąjį pilietybės referendumą, kuriam jau galiotų demokratiškesnė kartelė.
Tokiu būdu gimimu įgytos pilietybės išsaugojimo klausimas turėtų žymiai realesnius šansus būti išspręstas, pasitelkiant dviejų referendumų kelią, dar šio Seimo kadencijoje.
