Savaime suprantama, Krašto apsaugos ministerijos (KAM) atstovai tik bendrais bruožais gali pasakyti, kokia dabartinė Lietuvos gynybinė situacija. Bet pasigirdus Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) priekaištams ministerijai norom nenorom kyla papildomų klausimų, o tarp jų ir abejonė, ar išvis Lietuva yra pasiruošusi atremti grėsmę.
Remdamasis ankstesnėmis žiniomis manau, kad iš esmės Lietuva yra pasiruošusi sunkiausiam išbandymui. Kol kas negalima sakyti, kad karas ir Lietuvos teritorijoje – jau rytoj, vis dėlto juodžiausių scenarijų negalima atmesti. Ukraina ruošiasi, o tiksliau, kaip patvirtina situaciją geriau žinantys, jau yra pasiruošusi kontrpuolimui. Šimto metų sulaukusio H.Kissingerio nuomone, viskas paaiškės dar šiais metais.
Tiesa, ketvirtadienį Ukrainos prezidentas V.Zelenskis trumpam atidėjo puolimą, bet patvirtino jį tikrai įvyksiant. Esminis klausimas: ar be tiesioginio NATO valstybių dalyvavimo (su kariais) ukrainiečiams pavyks išvyti Rusiją iš okupuotų valstybės žemių?
Ukrainos fronte laukia karšta vasara ir dar karštesnis ruduo. Kad ir ne pati naujausia, karo lauke sukaupta technika labai rimta.
Žinoma, lemia ne tik technika – Ukrainos karių motyvacija siekti pergalės stulbinanti. Nėra net su kuo lyginti. Jei kada nors Ukraina taps NATO nare, jos kariuomenė bus viena stipriausių Aljanse.
Savo ruožtu „užvedamos“ ir Rusijos karinės pajėgos. Tam buvo panaudotas gegužės 9-osios minėjimas kiaurą parą per visas žiniasklaidos priemones aiškinant, kad ne Rusija užpuolė Ukrainą, o kaip tik atvirkščiai – Vakarai puola Rusiją ir nori ją sunaikinti.
Tad karas Ukrainoje esąs ne šiaip sau karas, o tėvynės karas. Ir visa Rusija tam turinti ruoštis.
Ar tai įtikina Rusijos gyventojus, sunku pasakyti. Aišku tik viena – antikarinio judėjimo ženklų Rusijoje kol kas nematyti ir, manau, net neverta to artimiausiu metu tikėtis. M.Chodorkovskis prieš pusmetį aiškino, kad Rusija pajudės po to, kai žus šimtas tūkstančių jos karių.
Kijevo duomenimis, artėjama prie dviejų šimtų tūkstančių, o Rusijoje – jokio pasipriešinimo. Nusiteikusieji prieš režimo politiką renkasi kuo greičiau palikti šalį.
Tuo metu Lietuvoje irgi susirūpinta gyventojų nuotaikomis laukiant atslenkančių juodojo scenarijaus debesų. Nevyriausybinių organizacijų (NVO) koalicija, bendradarbiaudama su Seimo NSGK, parengė anketą prašydama atsakyti į klausimus, kaip ketinama elgtis ištikus karui.
Ar pasitrauktų iš Lietuvos, ar gintų savo šalį ginklu, ar pasirinktų kitokį pasipriešinimo būdą?
Nesu tikras, ar gavusieji anketas atsakys (net ir anonimiškai), ką iš tikrųjų mano ar ką ruošiasi daryti. Bus ir tokių, kurie nuspręs ūkiškai, – jeigu jau siunčiamos anketos, vadinasi, reikia kuo greičiau sprukti.
Šių eilučių autorius ruošiasi kautis ginklu, žinoma, jeigu tik toks (ne medžioklinis) bus duotas.
Anketoje yra vienas klausimas, į kurį galėčiau atsakyti ir už kitus, savo darbe ar veikloje nesusijusius su valstybės saugumo institucijomis.
Klausiama paprastai: ar žinotumėte, ką turite daryti karo atveju? Net neabejoju, kad atsiras visiškai nežinančių, ką daryti. Bet didžioji dalis atsakys pagal esamą mūsų valstybėje situaciją: šiek tiek žinočiau, bet nedaug – tam trūksta informacijos ir mokymų.
Šitaip iš tikrųjų ir yra. Daugelis Lietuvos gyventojų labai menkai žino, ką daryti prasidėjus karui mūsų teritorijoje. Atvirai sakant, sovietiniais laikais buvo žinoma daugiau. Vykdavo civilinės gynybos mokymai. Įstaigų rūsiuose būdavo sudėtos dujokaukės. Buvo rengiamos pratybos.
Prieš metus ar dvejus KAM buvo išleidusi brošiūrą apie tai, kaip elgtis, ką turėti, kaip saugotis eiliniams piliečiams miestuose, miesteliuose ir kaimuose prasidėjus kariniams veiksmams. Tikiuosi, KAM, Seimo NSGK ir NVO entuziastai sugalvos tobulesnę informavimo ir mokymų sistemą. Pritariu ir šauktinių atgaivinimo idėjai.
Kaip matome pavyzdį už šimtų kilometrų, Ukrainoje, ypatingas vaidmuo tenka motyvacijai. Patriotinis auklėjimas mūsų mokyklose faktiškai merdi.
Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme numatyta svarbi vieta nacionalinės savimonės ugdymui trinama iš švietimo programų, o tokios disciplinos kaip etninės kultūros pamokos visiškai išmetamos.
O juk patriotizmas tiesiogiai siejasi su tautos istorija ir jos tradicijomis.
Kai Japonija užėmė Taivaną, pirmiausia ji ėmėsi naikinti kalbą ir kultūros tradicijas.
Kai griuvo SSRS, buvau įsitikinęs, kad karai pamažu išnyks.
Apie ateinančią taikos erą rašė įžymūs politologai.
Deja, įvyko kitaip. Gal pralaimėjus Rusijai bus padėtas taškas?
Man patiko nesenas užsienio reikalų ministro G.Landsbergio pasakymas savo partiečiams – bus kitas karas. Pasiruošimas karui yra nuolatinė valstybių būsena.
Su buvusiu Lietuvos užsienio reikalų ministru P.Vaitiekūnu teko dalyvauti viešame pokalbyje apie dabartinę situaciją Ukrainoje ir pasaulyje.
P.Vaitiekūno nuomone, pasaulyje grupuojamasi į priešiškas stovyklas, totalitarines ir demokratines. Konfliktas neišvengiamas.
Man ateitis neatrodo tokia juoda. Rusija užpuolė Ukrainą norėdama užgrobti Krymą ir tai, kas aplinkui. Vakarai turi galimybę parodyti, kad šiais laikais tai ne tik negalima, bet ir skaudžiai nubaudžiama už agresiją. Bet ar parodys, nežinau.
