Tiesa, ne visi čia mato problemą – krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigia, kad visa reikalinga informacija yra viešai prieinama, tereikia domėtis.
Mokytojai – nežinioje
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos (LŠMPS) pirmininkas Egidijus Milešinas, pats dirbantis mokytoju, pasakojo neturintis visiškai jokios informacijos, ką reikėtų daryti, jeigu šalyje kiltų karas.
„Kiek teko stebėti politikų diskusijas šia tema, tai kuriamos strategijos, planai, bet apie jų įgyvendinimą jokios informacijos neturiu“, – naujienų portalui lrytas.lt sakė E.Milešinas.
LŠMPS pirmininkas pabrėžė, kad nebūtina kalbėti vien apie pasiruošimą galimam karo scenarijui – trūksta pasiruošimo bet kokioms ekstremalioms situacijoms.
„Tokie elementarūs dalykai, kaip, pavyzdžiui, gaisras švietimo įstaigos – manau, kad pagal teisės aktus yra numatyta, kad bent kartą per metus turėtų būti kažkokios pratybos, kaip mokyklai evakuotis. Tačiau tokių dalykų nėra.
Gal kur popieriuose kažkokie planai ir yra surašyti, bet jų įgyvendinimo, realus pritaikymo, pasiruošimo ar pratybų kiekvienas metais nėra. Tai yra svarbu, matant, kokia yra situacija – daugiau nei metai vyksta karas, tačiau Lietuvoje vyksta tik diskusijos“, – pabrėžė E.Milešinas.
Tiesa, jis pastebėjo, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija keičia bendruosius ugdymo planas – pernai kai kuriose mokyklose devintokai turėjo savaitę gyvenimo įgūdžių programos mokymų, dabar šį dalyką planuojama plėsti.
„Vėlgi – tik žodžiai, nes visi mokymai neatsiranda iš niekur, jie turi būti finansuojami, o apie tai, kaip jie bus finansuojami, mes kol kas informacijos neturime.
Kol kas nematėme Vyriausybės nutarimų projektų dėl mokymo lėšų skyrimo tvarkos, ir neaišku, ar pinigai atsiras, ar tik žodžiais bus pasakyta, kad mes darome“, – svarstė jis.
Tad, kaip pabrėžė E.Milešinas, neužtektų, jeigu ministerija tiesiog atsiųstų mokykloms medžiagą, kaip šioms reikėtų elgtis ekstremalios padėties ar karo metu – turėtų būti ir praktiniai užsiėmimai tiek mokytojams, tiek mokiniams.
„Jeigu atsitiktų kas nors panašaus, ir jeigu mokytojai žinos, ką daryti, o mokiniai nieko nebus girdėję apie tai, tai nieko gero nebus – bus tik pasimetimas ir chaosas“, – įsitikinęs E.Milešinas.
Nežino net Seimo nariai?
Balandžio pabaigoje Seimo narė Vilija Targamadzė posėdžio metu teigė, kad ne tik Lietuvos piliečiai, bet net ir Seimo nariai nežino, ką reikėtų daryti karo atveju, kaip organizuotis pilietiniam pasipriešinimui.
„Netgi mes, Seimo nariai, nesame instruktuoti, kaip turėtume elgtis. Kiek žinau, lėšų yra pakankamai, gal jums trūksta intelektualinio potencialo ar patirties? Sakykite, galima tuos klausimus išspręsti“, – krašto apsaugos ministro A.Anušausko teiravosi V.Targamadzė.
Tuo metu pats ministras Seimo narę paragino domėtis, nes, anot jo – visa informacija yra pateikta, reikia tik ja naudotis.
„Krašto apsaugos ministerija Seimo narių neinstruktuoja, bet mes, Vyriausybės nariai, esame instruktuoti, žinome, ką ir kur darysime tokiais atvejais. Ir, beje, Seimas, kaip institucija, taip pat gali tai padaryti, nes mus instruktavo Vyriausybės kanceliarija.
Vidaus reikalų ministerija yra parengusi ir internetinį puslapį, ir informaciją – lt72.lt. Žmonės patys turi domėtis tuo, niekas neprivers domėtis, jeigu patys nesidomės. Tad raginčiau domėtis. Tai nėra panikos kėlimas, tai yra žmonių edukavimas“, – parlamentarei atsakė A.Anušauskas.
Tuo metu Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas, konservatorius Laurynas Kasčiūnas, išgirdęs, kad kai kurie parlamentarai nežinotų, kaip elgtis karo atveju, nurodė organizuojantis pilietinio pasipriešinimo kursą būtent Seimo nariams.
Gegužės 17 dieną Seime Šaulių sąjungos vadas praves, anot L.Kasčiūno, „įvadą į kursą“, kurio metu bus aptariami mobilizacijos klausimai, Seimo narių darbas karo padėties atveju.
„Tai bus įvadas – kelių valandų kursai, aptariami baziniai dalykai, skirti Seimo nariams įvesti į gynybos architektūrą, kas už ką atsakingas, o kiek liks laiko – eisime į visuomenės įtraukimą, civilinę gynybą, karo padėties įstatymo analizę. Tada gali atsirasti ir mini praktinių elementų“, – lrytas.lt pasakojo L.Kasčiūnas.
Kiek Seimo narių tokiuose mokymuose ketina dalyvauti, politikas nesiėmė spėlioti. „Seimo nariai yra laisvi žmonės, jų nepriversi – jie gali net ir į posėdžius neateiti. Šioks toks susidomėjimas buvo, jeigu dalyvautų bent pusė ar daugiau, jau būtų neblogai“, – kalbėjo jis.
Tokiu būdu, svarstė L.Kasčiūnas, parlamentarai parodytų pavyzdį kitoms institucijoms ir visuomenei.
Politikas tikino, kad ateityje bus paruošta daugiau instruktorių – šaulių arba karių savanorių, kurie galės pravesti skirtingo lygmens, skirtingo profilio kursus, sukurtus konkrečiai organizacijai ar skiringiems visuomenės sluoksniams, atsižvelgiant į jų galimą vaidmenį gynybos planuose.
Dėl medikų pasiruošimo – gąsdinanti padėtis
Apie tai, kaip turėtų elgtis karo atveju, nežino ir Lietuvos medikai.
Lietuvos medikų sąjūdžio (LMS) valdybos pirmininkė Auristida Gerliakienė portalui lrytas.lt nurodė, kad medikai neturi jokių nurodymų, kur, karo atveju, turėtų eiti, į ką kreiptis, ir ką konkreti gydytojų specializaciją turėtų daryti.
Negana to, Lietuvos medikai ir nėra apmokyti dirbti karo lauko sąlygomis.
„Labai abejoju, kad turime pakankamai paruoštų gydytojų, kurie galėtų padėti dirbti karo lauko sąlygomis. Tikrai neturime patirties su plėštinėmis, šautinėmis žaizdomis – nei kaip jas apdoroti, nei kaip jas prižiūrėti“, – nurodė ji.
A.Gerliakienė teigė jau prieš metus kėlusi klausimą dėl medikų darbo karo atveju, tačiau per metus jokio žingsnio didesnio pasiruošimo, mokymų link žengta nebuvo.
Pareigūnai – pasiruošę
Tuo metu visai kitaip apie pasiruošimą karo scenarijui kalbėjo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) direktoriaus pavaduotojas Mindaugas Kanapickas.
Karo atveju ugniagesiai, kaip ir policijos pareigūnai, netaptų ginkluotųjų pajėgų dalimi, tačiau būtų mobilizuoti įvairioms užduotims.
M.Kanapickas nurodė, kad PAGD ir kitos statutinės tarnybos yra pasitvirtinusios karinio standarto aprūpinimo sąrašus – tai yra aiškios daiktų, įrankių pozicijos, kurios būtų naudojamos esant kariniams veiksmams Lietuvoje.
Anot PAGD direktoriaus pavaduotojo, Lietuvos ugniagesiai taip pat nuolat bendrauja su analogiška tarnyba Ukrainoje.
„Stebime, kokio pobūdžio darbus atlieka ugniagesiai Ukrainoje ir bandome taikyti analogiją, nusimatyti savo veiksmus pagal mūsų kolegų patirtį Ukrainoje. Regime, kad yra ženkliai padidėjęs gelbėjimo darbų skaičius, kada reikia gelbėti žmonių gyvybes iš griuvėsių“, – portalui lrytas.lt pasakojo M.Kanapickas.
Tiesa, M.Kanapickas pripažino, kad ne visi Lietuvos ugniagesiai yra praėję bazinį kario kursą, tačiau nuolat vykdomos bendros ugniagesių, policijos pareigūnų, pasieniečių ir Lietuvos kariuomenės pratybos, imituojamos mobilizacijos užduotys, vykdomos stalo pratybos.
„Ne visi mūsų kolegos turi bazinio pasirengimo įgūdžius – dalis jų yra tarnavę kariuomenėje, dalis ne. Tačiau kasmet su Lietuvos kariuomene pasirašome tarpusavio bendradarbiavimo planus ir numatome atskiras tematikas, kurių metu galėtume tobulinti savo bendrus veiksmus taktiniame lygmenyje, įgauti kokius nors įgūdžius.
Kiekvienais metais vyksta daug užsiėmimų, pratybų, imituojant vienokį ar kitokį galimą scenarijų, numatant, koks būtų mūsų pareigūnų indėlis Lietuvos kariuomenei.
Šiuo metu teorinės dalies, kas yra karyba, kažkokių aiškių žinių apie kariavimo ypatumus, apie karo taktiką mūsų ugniagesiai nėra gavę“, – paaiškino jis.
Nors statutinių pareigūnų trūksta ir taikos sąlygomis, M.Kanapickas svarstė, kad konkrečius ugniagesių pajėgumus karo atveju įvardyti būtų sunku.
„Jeigu skaičiuojame, kad kiekvieną parą Lietuvoje budi per šimtą ugniagesių, esant tam tikram teisiniam režimui – ar karo padėties, ar mobilizacijos atveju, bet kokiu atveju tas darbo režimas keistųsi.
Pareigūnai būtų mobilizuoti – jie yra davę priesaiką Lietuvos Respublikai. Tikimės, kad jie savo pareigą tikrai vykdys. Jeigu jie atsisakytų arba išsigąstų, būtų kita situacija“, – kalbėjo M.Kanapickas.
Karo atveju neatėjus į tarnybą, pareigūnams gresia administracinė atsakomybė. Tačiau dar svarbesnė, anot M.Kanapicko, yra moralinė atsakomybė.
„(Už kiekvieną pareigūną – aut.past.) garantuoti negaliu, bet lūkestis ir tikėjimas savo kolegomis, savo pareigūnais tikrai yra – kad jie savo pareigą atliks iki galo“, – kalbėjo jis.
