O jeigu žmogus nebeima knygos – jis nebenori poezijos.
Visi šie projektininkai, akcijų ir iniciatyvų rengėjai nesupranta vieno dalyko – poezija, menas ateina iš vidinio poreikio. Lapeliai ant stulpų nesugrąžins poezijos į žmogaus gyvenimą. Jie poeziją nuleis į skelbimų apie dingusias kates lygį.
Jeigu jau poezijai lemta mirti, tegul ji miršta knygoje.
Kartą su bičiuliais fotografais užklydome į mažo miestelio šventę, kurioje koncertavo Radžis. Jaunimas grūdosi prie scenos, mosavo rankomis, tarsi ir mėgavosi reginiu, bet kartu tarsi ir gėdijosi, juokėsi, kaišiojo atlikėjui kažkokius daiktus. Ir mėgaujuosi, ir gėdijuosi – išties įdomus fenomenas. Taip susikuriami kompleksai. Ar jiems gėda, kad jiems patinka tokio tipo pramoga, ar jie protestuoja prieš vyresniosios kartos skonį?
Kartais perdėtas džiaugsmas reiškia bjaurėjimąsi. Bet skonis – formuojamas dalykas. Tarkime, organizatoriai atvežtų ne Radžį (nieko prieš šį atlikėją neturiu, tik neklausau tokios muzikos), o kamerinį orkestrą, tegul pagroja ką nors populiaraus, operečių, miuziklo ištraukų, gal ką nors iš popmuzikos, bet pagrotų ir Bachą, Mozartą. Ar tai būtų tas pat, kaip klijuoti eilėraščius ant stulpų? Nežinau. Viskas priklauso nuo vidinio poreikio, kuris, beje, irgi formuojamas, tik tuo užsiimti sunku ir nuobodu. Ir rezultatų tenka ilgai laukti.
Greitasis maistas visuomet lengvesnis kelias. Demokratija yra geras dalykas, kad yra didesnė pasirinkimo skalė. Kad joje yra vietos primityviam ir rafinuotam skoniui. Nors demokratija sukuria ir paradoksą – kuo labiau paisoma visų teisių, kuo labiau stengiamės būti lankstūs ir atidūs visiems, tuo labiau tenka apriboti atskiro individo teises. O individas demokratijos sąlygomis tampa vis didesnis egoistas ir reiškia nepasitenkinimą demokratija. Paradoksas.
Kultūra – gyvas dalykas, ji turi keistis. Anądien su kolegomis svarstėme, ar dirbtinis intelektas pakeis vertėjus, rašytojus. Kultūros fundamentalistai tvirtai sako: ne. Mašina niekada neperpras stiliaus ir skonio subtilybių.
Viena vertus, jie teisūs, kita vertus, kas ir kaip vertins. Gali būti ir taip, kad dirbtiniam intelektui net nereikės labai tobulėti – skaitytojas netrukus bus toks bukas arba, kitaip tariant, jo poreikiai bus kur kas paprastesni, todėl jam paprasčiausiai nebereikės jokio stiliaus subtilybių, o kompiuterio verstos ir sukurtos knygos bei kiti menai jam tiks kuo puikiausiai.
Politikai ir valdininkai vis dažniau burba, kad kultūrai skiriama per daug pinigų. Iš tiesų, jau ta kultūra... Tarkime, kapinės yra atliekų surinkimo vieta. Atsikratymo šiukšlėmis vieta. Ar tai būtų Londono Haigeito, ar Paryžiaus Per Lašezo, ar Karalių slėnio kapinės Egipte. Kas yra kapo turinys? Niekam tikusi biologinė masė. Žinoma, ją būtų galima panaudoti trąšoms arba maistui, arba tiesiog atvežti lavoną į sąvartyną ir ten jį stambus traktorius sumintų į bendrą atliekų masę. Bet mes turime tradicijų, kitaip tariant, kultūrą, kurioje pilna keisčiausių ritualų ir apeigų, mirusieji užima tam tikrą vertybinę vietą, leidžia mums jausti gyvenimo cikliškumą, net ateistai kalba apie amžinąjį poilsį. Dėl kultūros puoselėjamų vertybių kapinės ir skiriasi nuo sąvartyno. Beje, kai priekaištaujama dėl kultūringų sadistų ir hanibalų, nereikėtų užmiršti, kad kultūra negydo psichikos ligonių ir iškrypėlių.
Bet kultūra keičiasi. Mes ją keičiame. Kiek daug laisvos žemės atsirastų išnykus kapinėms. Kokie puikūs sklypai viešbučiams ir biurams būtų ant Rasų, Bernardinų, Saulės kapinių kalvų.
Kad kultūra veiktų, kad transformuotų mūsų gyvuliškų instinktų energiją į kūrybiškumą, reikia ją prižiūrėti, maitinti, puoselėti.
Jeigu pripažįstame, kad reikalinga kariuomenė (kuri suryja daug pinigų, bet taikos sąlygomis iš esmės nereikalinga), turime pripažinti, kad reikalinga ir kultūra. Kariuomenė mus saugo nuo išorinio priešo, o kultūra nuo priešo, kuris tūno mūsų viduje.
