Kaip tai įmanoma? Nes referendumas jau dabar yra pasmerktas žlugti dėl per aukštos reikalingų „taip“ balsų kartelės, dėl daugiau nei metus vykstančio karo Ukrainoje ir akivaizdžiai nepakankamo visuomenės dėmesio šiai problemai, kuri daugelio akimis apskritai nėra matoma kaip problema.
Taip, žlugus antram iš eilės referendumui dėl daugybinės pilietybės, trečios galimybės jau nebus arba ji bus nukelta neapibrėžtai ateičiai.
Diasporoje, dar nuo praeito nepavykusio referendumo 2019 metais, gana stipriai prigeso optimizmas, o tiksliau – vyrauja nusivylimas. Kas pasikeitė per penkerius metus? Ar atsirado bent viena racionali prielaida tikėti, kad šį kartą pavyks? Absoliučiai nei vienos. Nada.
Maža to, geopolitinės ir ekonominės aplinkybės pasikeitė taip dramatiškai, kad visuomenės ir Valstybės prioritetų sąraše daugybinė pilietybė nuriedėjo dar žemiau nei tai buvo prieš keturis metus.
2019 metais Lietuva, Europa ir pasaulis nuo asfaltuoto greitkelio nusuko į visišką bekelę, kur kuo toliau, tuo labiau duobėta ir stipriai purto. COVID pandemija, kosminiai energijos išteklių kainų šuoliai, rekordinė visoje ES infliacija, iššūkiai nacionaliniam saugumui, hibridinės nelegalių migrantų atakos, beprecedentė visuomenės poliarizacija ir seisminius sukrėtimus patiriantys demokratijos pamatai, o virš visos Europos ir ypač jos rytinio flango grėsmingai pakibęs karo kirvis.
Visa tai prieš „kažkokių emigrantų“ pilietybės peripetijas. Nevienodos svorio kategorijos problematika, švelniai tariant. Tačiau tam, kad referendumas pavyktų tokiomis sąlygomis, kokios yra dabar, reikia tokios pat visuomeninės ir politinės sutelkties, kokia buvo 2003 metais balsuojant dėl Lietuvos narystės ES ir 1992 metų referendume Lietuvos Respublikos Konstitucijai priimti. 2024 metų referendumo baigtis, kiekvienam racionaliai ir blaiviai mąstančiam, yra aiškiau nei aiški.
Kam tuomet naudingas iš anksto pasmerktas referendumas? Atsakymas akivaizdus – daugybinės pilietybės priešininkams. Tam tikroms politinėms jėgoms, esančioms tiek atviroje, tiek ir giluminėje opozicijoje.
Platesniu požiūriu, įtakingesnės Lietuvos diasporos pasaulyje priešams referendumo nesėkmė taip pat būtų šventė. Taip pat visiškai akivaizdu, kas bus didžiausias pralaimėtojas – šimtatūkstantinė Lietuvos diaspora svetur ir milijoninė jos giminė Lietuvoje.
Perfrazuojant sparnuotą frazę: kas galėtų paneigti, kad iš anksto pasmerktas referendumas kažkam yra patogus būdas, pačios diasporos rankomis, „uždaryti“ daugybinės pilietybės klausimą visiems laikams arba bent jau ilgam jį nustumti?
Puikiai suprantant referendumo kartelės matematiką ir suvokiant radikaliai pasikeitusias geopolitines aplinkybes, kurių suma atima bet kokią viltį pasiekti teigiamą rezultatą.
Turime atsisakyti mūšio ateinančiais metais tam, kad nepalaidoti galimybės laimėti karą. Kantriai ir nuosekliai dirbkime, būkime kūrybingi ir išnaudokime visas įmanomas galimybes.
Tai būtų atsakingas požiūris, kuriuo turėtų vadovautis kiekvienas atsakingas lyderis, politikas ir visuomenininkas. Tam, kad vienu kartu nenubrauktume esamos ir būsimų kartų lietuvių prigimtinės teisės būti išdidžiu mūsų bendros Tėvynės piliečiu.
