Tačiau ar nuo nepasitikėjimo procedūrų mažiausiai pusmečiui pasiskiepijęs ministras tokiam laikui ir gal net iki kadencijos pabaigos liks poste?
Ar valdančioji koalicija dar kartą įrodė savo tvirtumą, o opozicija – išskydimą, kaip rypavo ir kai kurie pastarosios atstovai?
Vienareikšmiškai teigiamai į šiuos klausimus lyg ir skatintų atsakyti ir kai kurie kiti šios savaitės įvykiai.
Pavyzdžiui, itin skambus antausis prezidentui G.Nausėdai, kurio veto dėl suvaržymų baltarusiams ir rusams valdantieji triuškinamai atmetė padedant daliai opozicijos. Arba nuolatinis opozicijos draskymasis kone visais klausimais, kaltinant vieniems kitus išdavystėmis ir susitarimų nesilaikymu.
Vis dėlto ministro interpeliacijos atveju ne viskas taip vienareikšmiška.
Seime jau antrą kartą bandomas versti K.Navickas – viena silpniausių šios Vyriausybės figūrų, sutelkusių prieš save didelį nepasitenkinimą net valdančiųjų frakcijų gretose.
Daugiausia K.Navicko kritikų – tarp Liberalų sąjūdžio ir ministrą delegavusių konservatorių.
Pirmiausia tai žemės ūkio regionuose rinkti vienmandatininkai. Jie jau seniai pritaria opozicijai, kad šis ministras ne tik visiškai nesigaudo jam patikėtoje srityje ir nebegrįžtamai susipyko su žemdirbiais, su kuriais niekuomet nebendravo, bet ir apskritai yra netinkamas žmogus tokio rango politiniam postui.
Valdančiųjų viršūnėms vos pavyko K.Navicką nuo šių saviškių apginti pirmą kartą. O dabar padėtį dar labiau apsunkino savivaldos rinkimų rezultatai.
Kai kurie rinkimus pralaimėję konservatorių kandidatai į merus labiausiai kritikavo dėl to Vilniuje „užsimiršusią“ savo partijos vadovybę, kuri, be kita ko, gadina reikalus ir orus su tokiais veikėjais kaip K.Navickas.
Tad kaip partijų vadovybėms pavyko juos nuraminti? Ogi pažadais, kad ministras vis viena bus pašalintas iš posto, tačiau vėliau ir, svarbiausia, gražiau.
O dabar būtų tiesiog politiškai pavojinga suteikti opozicijai tokią pergalę savo rankomis ir dar smogti asmeniškai Vyriausybės vadovei I.Šimonytei.
Gal premjerė pagaliau ryšis pažeisti tą šventą nė vieno ministro neliečiamumo jokiomis aplinkybėmis bei pagrindu principą, kurio žūtbūtinai laikėsi iki šiol? Neva ji pateikė ministrui rimtą perspėjimą, jei jis nesusitvarkys su atnaujintu žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimo procesu.
Bet tai tik formali ir taip pat „mandagi“ priežastis, dengianti tai, kad K.Navickui vis viena teks susikrauti daiktus į vežimą. Apie tai ir šią savaitę, Eltos šaltinių teigimu, partijų lyderiai saviškiams kalbėjo ir dešiniųjų, ir Liberalų sąjūdžio frakcijose.
Negana to, ir premjerė net viešai tikino, kad nėra įsikibusi kiekvieno savo ministro ir tikrai neturi tikslo baigti kadenciją su visa tos pačios sudėties Vyriausybe, su kuria pradėjo.
Žinoma, visa tai gali būti politinės gudrybės, skirtos apdumti akis ir saviškiams, ir oponentams. Kai kurie įtakingi politikai tvirtina, kad premjerė tikrai neatiduos šio, kaip ir kiekvieno kito, ministro.
O jei esą I.Šimonytė apie tai ir pagalvoja, ją stabdo ir baimė, kad į naujo ministro paieškas gali pradėti itin kištis prezidentas, kuris nepraleistų progos apkartinti Vyriausybei gyvenimą.
Šiaip ar kitaip, tolesnius veiksmus dėl ministro lems ne jo nuveikti ar nenuveikti darbai ar kompetencija, o einamoji politinė konjunktūra ir išskaičiavimai.
Jei valdantieji galutinai įsitikins, kad K.Navicko buvimas Vyriausybėje jau labiau kenkia valdžios stabilumui nei padeda, jo ir atsikratys.
Vienas įrodymų, kad aukštų pareigūnų likimą postuose lemia ne jų veiksmai ar savybės, o visiškai kiti politiniai veiksniai, – finansų viceministro G.Norkūno istorija.
Dar prieš kelis mėnesius paaiškėjo, jog šis viceministras, kuriam pavesta kuruoti „Ignitis grupę“, pats turi šios bendrovės akcijų.
Iškart kilo triukšmas, kad politikas jų nedeklaravo, be to, galėjo supainioti interesus nenusišalindamas nuo atitinkamų sprendimų priėmimo.
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) ilgai tyrė šią istoriją, kol pagaliau paskelbė, kad viceministras veikė „interesų konflikto situacijoje“ ir turėjo nurodyti savo turimas akcijas.
Prezidentūra, žinoma, iš karto pasinaudojo šia išvada ir suskubo pareikšti, kad valdančiųjų sprendimas dėl viceministro yra akivaizdus.
Tačiau valdantieji, anksčiau gynę G.Norkūną ir aiškinę, kad jo nusižengimai dėl savo smulkumo yra bereikšmiai, ir toliau tylėjo.
Galiausiai užvakar G.Norkūnas pranešė paliekantis postą, nors ir kartojo esąs niekuo nekaltas ir įrodinės savo teisybę teismuose.
Akivaizdu, kad valdančiųjų viršūnės vis dėlto nusprendė sureaguoti pirmiausia į viešojoje erdvėje vėl sustiprėjusią kritiką bei kaltinimus VTEK, kaip institucijos, devalvacija bei kompromitavimu.
Bet skaudžiausi valdantiesiems, panašu, buvo kaltinimai, jog, per rinkimus žadėję neregėtą, tiesiog astronominio masto principingumą bei skaidrumą, dabar, kaip ir visi jų pirmtakai, rinkėjus apgavo.
Taigi, viena vertus, greičiausiai buvo nuspręsta nebeduoti opozicijai bei prezidentui tokio argumento į rankas ir apskritai šį kartą nesikauti su Prezidentūra.
Kita vertus, viceministrą paaukoti ne taip skausminga nei ministrą.
Galbūt artėjančių naujų rinkimų alsavimas valdančiuosius privers paaukoti ir pirmą ministrą. Tačiau ar tai reikš kokybinį lūžį jų politikoje ir viešojoje komunikacijoje, labai abejotina.
