Naująją NATO gynybos viziją Lietuvos žurnalistams NATO būstinėje Briuselyje pristatęs R.Baueris kalbėjo, kad Rusijos pradėto karo poveikis Vakarų visuomenėms tęsis mažiausiai dešimtmetį, todėl šalys-narės turi skubiai spręsti amunicijos gamybos klausimą.
– Liepos viduryje Vilniuje vyks NATO viršūnių susitikimas. Koks klausimas bus pats svarbiausias?
– Naujoji NATO gynybos vizija – kur kas didesnė, nei buvo praeityje, todėl ir kainuos daugiau, nei NATO valstybės išleidžia gynybai dabar. Todėl diskusija, kiek Aljanso narės turi skirti gynybai, bus didelė Vilniaus NATO viršūnių susitikimo dalis – tai bus naujasis narių investicijų gynybai įsipareigojimas.
Kiek žinau, bus siūloma, jog 2 proc. BVP šalių narių gynybai taps „grindimis“, o ne „lubomis“, kaip buvo pastarąjį dešimtmetį. Tai bus deklaracijos dalis.
– NATO parengė Baltijos šalių gynybos planus, jie neseniai buvo pristatyti visų Aljanso valstybių atstovams. Kokio ambicingumo yra šie planai Baltijos šalims?
– Sakyčiau, kad ambicijos dėl Baltijos šalių yra tokios pačios, kaip bet kurioms kitoms NATO valstybėms. Svarbu pabrėžti, kad grėsmė nėra tik rytiniame flange – grėsmė yra ir mūsų šiaurėje, vakaruose, pietuose.
Dabar, dėl Rusijos užpultos Ukrainos, sutelkiame dėmesį Rytų flangui, bet Rusija praktiškai yra visur aplink mus – kosmose, kibernetinėje erdvėje, Arkties, Atlanto vandenynuose, Viduržemio jūroje, Afrikoje.
Pavyzdžiui, pajėgos, dabar kovojančios Sudane, greičiausiai yra susijusios su „Vagner“ grupuote. Todėl Rusija nėra tik mūsų rytuose. Sąjungininkai stebi indikacijas visur, ir turi turėti galimybes atsakyti į įvairias grėsmes. Todėl mūsų pajėgų lankstumas ir yra toks svarbus.
Jei viską, ką turime, dislokuosime rytiniame flange, tada nesugebėsime atsakyti į grėsmes pietuose ar šiaurėje. Turime būti lankstūs, nes taip signalizuojame Rusijai, jog reaguojame į tai, ką jie daro Ukrainoje, kad vertiname tai rimtai.
Daugiau nei prieš keturis mėnesius matėme, kad bus karas Ukrainoje, matėme, kaip didinamos rusų pajėgos. Todėl nerealu, kad atvertumėte užuolaidas ir prieš save išvystumėte du Rusijos karinius korpusus. Žvalgybos dėka ateinančius karius pamatytume iš anksto.
Vienintelė to išimtis – raketų ataka. Todėl gynybos planuose vadinamosios trumpalaikės atakos numatytos kaip galimas scenarijus, taip pat numatytas atsakas į tokį scenarijų.
Visgi, jei nori užpulti NATO teritoriją, tik raketų ataka nėra tikėtina – reikia ir sausumos pajėgų. Todėl mums reikia pasitikėti savo galimybėmis pamatyti judėjimą Rusijoje.
Atkreipiame dėmesį į grėsmes visoms šalims, tačiau, žinoma, yra ir specifinės geografijos aspektas – kaip Suvalkų koridorius ar Kaliningradas, ar Gibraltaro sąsiauris, ar Juodoji jūra, kur grėsmei užkardyti reikia specifinių priemonių. (...) Suvalkų koridorius yra svarbi naujųjų gynybos planų dalis.
Stebime visas grėsmes, todėl viena iš priežasčių, kodėl lėšų gynybai reikės daugiau – turime pripažinti, kad oro gynybai reikės daugiau mūsų dėmesio ir investicijų.
– Kiek laiko užtruks įgyvendinti naujuosius NATO gynybos planus?
– Klausimas geras, o atsakymas į šį klausimą – kai valstybės-narės padarys tai, ką turi padaryti. Gyventojai turi labai didelius lūkesčius Aljansui, tačiau ką NATO, kaip organizacija, „atneša“ – tai vadovavimą ir kontrolę, savo standartus ir pratybas.
Visi pajėgumai ateina iš pačių valstybių-narių. Tad, jeigu valstybės įsipareigoja sukurti brigadą, nupirkti tankus, daugiau amunicijos, tai kai valstybės tai nusipirks, paruoš žmones šia ginkluote naudotis, tuomet šios galimybės ir yra.
Tai procesas, galintis užtrukti kelerius metus – valstybės turi sutelkti žmones, juos apmokyti, pastatyti reikalingą infrastruktūrą, užsakyti amuniciją. (...) Tad po Vilniaus NATO viršūnių susitikimo prasidės sunkus procesas įgyvendinant tai, ką valstybių narių lyderiai pažadėjo ir nusprendė. (...)
Gynybos pramonės pajėgumai yra labai svarbi tema – reikia, kad privatūs investuotojai sutiktų investuoti į papildomas gamybos linijas. Tai nėra kažkas, ką mes įsakytume padaryti – jie turi sutikti tai padaryti.
Jeigu tai bus padaryta, lėšos bus surastos – o tai sunku padaryti. Kartais didieji investuotojai, pavyzdžiui, pensijų fondai, sako, kad neetiška investuoti į gynybos pramonę. Gintis nėra etiška? Užtruks laiko įtikinti žmones, turinčius lėšas, kad toks požiūris nėra teisingas. Visa tai reikalauja diskusijų, laiko. (...)
Ne tik gynybos ministrai, valstybių lyderiai, ekonomikos ministrai ar privatus sektorius turi atsibusti. Jau 14 mėnesių kalbame apie gamybos pajėgumų didinimą.
Panaši situacija buvo koronaviruso pandemijos metu, kai vyriausybės turėjo įtikinti privatų sektorių gaminti daugiau medicininių kaukių, ventiliatorių. Tai pavyko. Kodėl? Nes visuomenės spaudimas buvo daug stipresnis. Nes nemažai žmonių užsikrėtė koronavirusu, visi suprato, kas tai yra.
Jei sakau, kad man reikia sandėlio, pilno amunicijos, daugybė žmonių žiūri į mane ir klausia, o kam? Galiu pasakoti, kad vyksta karas Ukrainoje, kad aplinkybės yra pavojingos. Galiu bandyti paaiškinti, bet tai nebūtinai įtikina – nebent esi kare, tada supranti, kad tau reikia amunicijos.
Šio karo poveikis mūsų visuomenėms tęsis bent dešimtmetį. Mažiausiai.
Savo amuniciją Ukrainai atidavėme ne iš pilnų sandėlių, bet iš pustuščių. Turime gaminti daugiau amunicijos ir tam, kad toliau remtume Ukrainą, ir tam, kad pasipildytume savo atsargas.
„Tik tiek, kiek reikia“ ekonomika nebūtinai suveiks, kai visi visko norės tuo pačiu metu, ką ir pamatėme koronaviruso pandemijos metu su medicinos priemonėmis, o dabar matome karo kontekste.
Tai ne tik gynybos ar NATO problema – tai daug platesnė diskusija.
