Kovo mėnesį Valstybinė kalbos inspekcija informavo visuomenę, kad dar vienus metus suteikia teisę įdarbinti Ukrainos karo pabėgėlius, nemokančius valstybinės kalbos, jeigu tai nekelia pavojaus žmonių gyvybei bei sveikatai.
Tačiau žadama, kad Kalbos inspekcija 2024 metų kovą pradės kontroliuoti, kaip vykdomas Vyriausybės nutarimas dėl kalbos mokėjimo kategorijų. Jeigu darbdavys negalės pateikti kalbos egzamino išlaikymo sertifikato, Kalbos inspekcija ir savivaldybių kalbos tvarkytojai bus priversti imtis poveikio priemonių.
Ši informacija viešojoje erdvėje sukėlė labai daug diskusijų apie prievoles vartoti lietuvių kalbą ir paragino ir pačius lietuvius kelti su lietuvių kalba susijusias problemas. Viena tokių – anglų kalbos dominavimas.
– Šiuo metu diskutuojama, kad į Lietuvą nuo karo pasitraukę ukrainiečiai turėtų aktyviau mokytis lietuvių kalbos. Antra vertus, vis daugiau paskaitų studentams vyksta anglų kalba, ja bendraujama tarptautinių organizacijų biuruose. Išeitų, kad iš ukrainiečių reikalaujame kalbėti lietuviškai, tačiau patys vis labiau pereiname prie bendravimo anglų kalba. Ar tai adekvatu? – „Laikinoji sostinė“ paklausė Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentės Jurgitos Mikelionienės.
– Manyčiau, kad tai nėra lygiaverčiai dalykai. Lietuva, kaip ir dauguma kitų Europos valstybių, svetingai atvėrė duris karo pabėgėliams iš Ukrainos. Kiekviena valstybė turi savo įstatymus, ne visada spėjama ar reikia juos koreguoti, derinti prie netikėtų aplinkybių. Tačiau ukrainiečiams pritaikyta išimtis – lietuvių kalbą mokėti norintiems dirbti reikia ne iš karto, bet po metų.
Tikrai stengiamasi sudaryti galimybę jiems mokytis lietuvių kalbos nemokamai, tiesa, norėtųsi daugiau valstybės paramos. Bet turbūt reikia suprasti, kad Lietuva jiems tik laikino prieglobsčio šalis, todėl reikalauti išlaikyti egzaminą, net ir minimaliai komunikacijai reikalingu A2 lygiu, gal ir nėra labai tikslinga.
Tačiau jei ukrainietis nuspręs Lietuvoje pasilikti ilgesniam laikui ir siekti nuolatinio gyventojo statuso, turbūt jam pačiam nekils klausimų dėl lietuvių kalbos išmokimo. Taip yra ir kitose valstybėse.
– O kaip dėl mūsų pačių perėjimo prie bendravimo anglų kalba?
– Dėl to, kad lietuviai noriai bendrauja angliškai, turbūt nereikėtų labai nerimauti. Anglų kalba ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje jau seniai tapusi verslo, reklamos, pramogų industrijos, apskritai visko, kas nauja, simboliu, nes vis dar asocijuojasi su modernumu, laisvąja rinka ir pažanga.
Į lietuvių, kaip valstybinės kalbos, statusą niekas nesikėsina, tuo labiau šnekėjimo angliškai turbūt neturėtume supriešinti su reikalavimu mokėti lietuvių kalbą norintiems savo ateitį su Lietuvą sieti užsieniečiams. Lietuviams tikrai negalima prikišti empatijos karo pabėgėliams iš Ukrainos trūkumo, tačiau Konstitucija, Valstybinės kalbos įstatymas užtikrina lietuviams teisę į visas paslaugas lietuvių kalba.
– Rusijos pradėta invazija prieš Ukrainą daliai žmonių sukėlė priešiškumą rusų kalbai, atsirado nuostatos, nukreiptos prieš rusišką kultūrą. Ar neperlenkiame lazdos?
– Dalis buvusių rusakalbių ukrainiečių atsisakė rusų kalbos, nors iki karo mielai kalbėjo rusiškai arba savotišku rusų ir ukrainiečių kalbų mišiniu, vadinamuoju suržyku. Dabar į ukrainiečių kalbą pradėta žiūrėti kaip į tautos išlikimo garantą, o kalba, kaip ir kultūra, staiga tapo neatsiejama pasipriešinimo okupantams dalimi. Lietuviams tai gerai pažįstama, nes rusifikaciją ir kalbos atgavimą esame išgyvenę.
Dabar daug diskutuojama apie rusų kalbos ir kultūros vietą, jų toksiškumą ar net uždraudimą. Tačiau kažin ar draudimais galima ką nors pasiekti.
– Daugėja žmonių, rašančių su klaidomis, tačiau dar blogiau – žmonės tarsi dėl to nesijaudina, jiems dėl to ne gėda. Net specialistai, turintys aukštąjį išsilavinimą, rašo su klaidomis. Kodėl taip yra, ar tai jau nebepasikeis?
– Mes labai skubame. Neabejoju, kad tikrai visi esame išmokyti vienaskaitos galininko galūnėje rašyti nosinę raidę. Tačiau net studentų rašto darbuose randame elementarių rašybos klaidų, „šveplo“ teksto. Turbūt rašoma nemąstant, užmirštama ar nenorima pasitikrinti parašyto teksto.
Mažokai skaitome, o jei skaitome, tai daugiausia antraštes. Be to, raštingumo sąvoka šiais laikais apima daugiau nei vien taisyklingą rašybą ir skyrybą. Tai ir medijų, ir kompiuterinis raštingumas, kurie dabar atrodo aktualesni, o kalbiniai dalykai tarsi nublanksta.
Žinoma, prie kalbinio raštingumo kokybės prisideda ir anglų kalba. Ir turiu galvoje ne tik pavienius, tarsi iš nežinojimo, kaip lietuviškai pavadinti vieną ar kitą aktualų reiškinį, naują technologiją ir kt., atsirandančius anglicizmus (pavyzdžiui, koučeris, servitizacija, kobotas, baby shower’is, raketlonas). Pasitaiko, kad net ir žinant lietuvišką atitikmenį jis nepriimamas, nes dar skamba neįprastai, vieną žodį kartais pakeičia trys, o tai irgi neprisideda prie noro tokį atitikmenį vartoti.
– O kaip dėl įvairių pavadinimų anglų kalba? Tokių netrūksta ir Kaune.
– Įmonių iškabose dažnai krinta į akis nelietuviški žodžiai. Kartais pagalvoju, kad čia gal giliai mumyse slypinčio provincialumo, nevisavertiškumo išraiška, manymas, kad anglų kalbos žodžiai duos pridėtinės vertės ir privilios daugiau klientų. Tačiau kitos kalbos įtaka pačiai kalbos sistemai, rašymas verstinėmis konstrukcijomis yra daug pavojingesnė nei žodynui.
Didelę įtaką daro nuomonės formuotojai, kurie gal ir nesąmoningai, bet tikrai prisideda prie lietuvių kalbos prestižo mažinimo. Tačiau nemanau, kad situacija yra kritinė. Labiausiai džiugina lietuvių kūrybiškumas kuriant naujadarus, vienas tokių – klaikotarpis, internautų išrinktas 2022 metų žodžiu.
