Įmonė, kuriai valstybė yra patikėjusi vos kelias – automobilių registravimo, vairuotojų egzaminavimo ir pažymėjimų išdavimo – funkcijas, rinkoje neturi konkurentų. Užtat, kaip aiškėja, turi itin plačių užmojų – po pertvarkos vietoj dviejų departamentų atsiras penki.
Būsimus pokyčius pristatęs šios įmonės vadovas V.Dominauskas tikino, kad viskas daroma dėl klientų. Tuo pat metu reformatorius ramino, kad pertvarka vairuotojų tiesiogiai nepalies. Be to, esą keičiami tik padalinių pavadinimai.
Kad valstybės įmonėse daromos pertvarkos dažnu atveju baigiasi tik iškabų keitimu – nieko nauja. Kiek neįprasta tai, kad įmonė pūstis žada nedidindama išlaidų naujai steigiamoms vadovaujamoms pareigybėms ir nekeldama įkainių už paslaugas.
Kaip pasieks tokį ekonominį stebuklą, V.Dominauskas kol kas neatskleidžia, bet, matyt, ne veltui valstybė jam tokia dosni ir algą pakėlė net 75 procentais.
Tiesa, buvęs premjeras S.Skvernelis ironizuoja, kad šiuo atveju galime išvysti tradicinį stebuklą ir įsteigtuose gerai apmokamuose postuose nutūps partiniai rėmėjai, bičiuliai, pusseserės, kursiokai ar klasiokai.
Greičiausiai S.Skvernelis žino, ką kalba, nes, tiesą sakant, ir jo vadovavimo Vyriausybei metu vienos bebrų užtvankos buvo griaunamos, bet sėkmingai renčiamos naujos.
Viena tokių buvo suręsta ir kitoje valstybės įmonėje „Lietuvos geležinkeliai“, kurią apraizgė buvusio susisiekimo ministro R.Masiulio bendrai moksluose bei darbuose. Buvęs valstiečių ministras šios įmonės vadovu paskyrė M.Bartušką, su kuriuo ne tik kartu anksčiau darbavosi, bet ir mokėsi toje pačioje mokslo įstaigoje.
Galbūt todėl jo įpėdiniu tapęs naujasis „Lietuvos geležinkelių“ vadovas E.Lazauskas, beje, kaip ir M.Bartuška bei R.Masiulis, dirbęs bendrovėje „Ernst & Young“, irgi stengiasi laikytis tradicijų?
Jis įmonės korporatyvinių reikalų vadove paskyrė ekonomikos ir inovacijų viceministro V.Jurgučio sutuoktinę ir ministrės A.Armonaitės klasiokę bei kursiokę A.Belickaitę.
Šis E.Lazausko reveransas vienai iš valdančiųjų partijų baigėsi viceministro ir jo sutuoktinės atsistatydinimu bei milžinišku skandalu, iš posto vos neišvertusiu ir A.Armonaitės, ir jos vadovaujamos Laisvės partijos deleguoto susisiekimo ministro M.Skuodžio.
Įsiplieskus vadinamajam nepotizmo skandalui premjerė I.Šimonytė žadėjo aiškintis, kaip atsitiko, kad „Lietuvos geležinkelių“ vadovybė A.Belickaitę pasirinko žinodama apie jos sąsajas su politikais.
Savo ruožtu išorinį atrankos auditą pažadėjęs E.Lazauskas tikino, kad ji vyko skaidriai ir kandidatų nei su politikais, nei su įmonės valdybos nariais jis esą neaptarinėjo. Tai, kad tarp jų yra ir atranką laimėjusios kandidatės viršininkė, – grynas sutapimas?
Vėliau E.Lazauskas paskelbė, kad asmenys, norintys įsidarbinti įmonėje, nuo šiol turės užpildyti atnaujintos formos deklaracijas, kuriose privalės atskleisti informaciją ir apie savo galimą politinį pažeidžiamumą, o įmonė imsis diskusijų, kaip atpažinti ne tik interesų konfliktą, bet ir jo regimybę.
Aišku, mokytis niekada ne vėlu, bet iš įmonių vadovų, kurie gauna kelis kartus didesnę nei premjero algą, turbūt tikimasi ne vien įmantrių padalinių pavadinimų ir skambių deklaracijų apie tariamą jų vadovaujamų įmonių renesansą?
Regis, tuo netiki ir Seimas, prieš kelias savaites atmetęs Vyriausybės palaimintą siūlymą panaikinti dabar valstybės ir savivaldybės įmonių vadovams galiojantį ribojimą šias pareigas eiti ilgiau nei dešimtmetį.
Užtvankų rėmėjams Seime net buvo pavykę įtikinti I.Šimonytę, kad jau laikas atsisakyti D.Grybauskaitės iniciatyva įmonių vadovams atsiradusio apribojimo. Vis dėlto Vyriausybės narių nuomonės šįkart radikaliai išsiskyrė. Galima tik spėlioti, kokios to priežastys, – ar eiliniai nesutarimai koalicijoje, ar skirtingas būsimų Seimo rinkimų rezultatų vertinimas?
Konservatorių ateitis po jų gali būti ypač miglota ir dėl to jau dabar kelia nerimo bangas. Viena tokių per Lietuva jau ritasi po savivaldos rinkimų.
Antai paskutines dienas valdžioje skaičiuojantys Radviliškio konservatoriai jau suskubo rūpintis lojalių pavaldinių ateitimi ir iš anksto pratęsė kadenciją dešimties įstaigų vadovams.
Noras vadovauti iki gyvos algos suprantamas, tačiau, matyt, buvo sugalvotas ne šiaip sau, o virtinė skandalų „Lietuvos geležinkeliuose“ bei kitose įmonėse tai tik dar kartą patvirtina.
