Po to, kai Mariupolyje, „Azovstal“ gamykloje, savo žemę gynusius ukrainiečius okupantai negailestingai nužudė arba paėmė į nelaisvę, Katerina iš savo vyro nieko negirdėjo. Apie tai, kad jis vis dar gali būti gyvas, liudija tik netikėtai „Telegram“ programėlėje aptikta nuotrauka.
Degino gyvus
Lietuvoje šiomis dienomis vieši ir mūsų diplomatinės bei kitokios pagalbos prašo fizines ir psichologines traumas patyrę „Azov“ kariai bei jų atstovai.
Šiuo metu daugiau nei 10 tūkst. Ukrainos karių vis dar yra kalinami rusų nelaisvėje. Pastaruoju metu apsikeitimų belaisviais skaičius yra labai sumažėjęs, o „Azov“ būriui priklausančių karių padėtis itin sudėtinga.
„Azov“ kariai kartu su Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis nuo pat plataus masto karo pradžios, praėjusių metų vasario, įnirtingai gynė Mariupolį, kol galiausiai buvo apsupti ir turėjo slėptis metalurgijos komplekse „Azovstal“ su šimtais civilių.
„Azovstal“ gynėjų asociacijos atstovė K.Plečistova, kurios vyras taip pat kovėsi šioje gamykloje, pasakojo, kad prieš gynėjus rusai naudojo uždraustas fosforo bombas. Paskutinėmis savaitėmis apšaudymai buvo tokie intensyvūs, kad „Azov“ dalinys netekdavo 50–70 žmonių per dieną.
„Fosforo bombos tiesiog degino mūsų žmones gyvus. Noriu pabrėžti, kad „Azovstal“ gamykloje taip pat buvo ir civilių. Viena iš svarbiausių užduočių „Azov“ vadovui buvo civilių evakuacija. Jie net negalėjo vykdyti gynybos iš šios gamyklos, kol ten buvo žmonių su vaikais“, – priminė ukrainietė.
Sulaukė vyro žinutės
Tarp įkalintųjų metalurgijos komplekse buvo ir Katerinos vyras.
„Mano vyras per visą „Azovstal“ buvimo periodą man niekada neskambino, nes jiems labai retai pavykdavo išeiti į ryšio zoną. Tai būdavo tiesiog žinutės apie tai, kad aš esu gyvas, viskas bus gerai, mes laikomės.
Prasidėjus totaliam bombardavimui, jis atsiuntė žinutę, kad jie su vaikinais paskaičiavo, jog per dieną ant jų numetė maždaug 100 aviabombų. Įsivaizduokite.
Po to jis man atsiuntė atsisveikinimo žinutę, jis parašė: Katia, atsiprašau, bet tikriausiai jūs negalėsite manęs palaidoti, nes rusai atsivežė į Mariupolį mobiliuosius krematoriumus ir jie tiesiog mus degina“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi K.Plečistova.
Neturėdami kur trauktis, galiausiai gegužę gynėjai sutiko pasiduoti. Tačiau, kaip pastebėjo „Azovstal“ gynėjų asociacijos atstovė, visi susitarimai dėl šių karių išlaisvinimo žlugo, nes okupantai sutiko evakuaciją vykdyti tik per Rusijos teritoriją.
Moteris atkreipė dėmesį, kad patekimo į nelaisvę tema be galo skausminga, nes visi žino, su kokia neapykanta rusai žiūri į „Azov“ pulką.
„Azov“ pulkas nematė nelaisvės kaip varianto. Visi žinome, su kiek neapykantos Rusija žiūri į Mariupolio garnizoną, ypač į „Azov“ pulką. Likus kelioms savaitėms iki mūsų vaikinų išėjimo į nelaisvę, pasirodė vaizdo įrašas iš Rusijos pusės, kaip jie nužudė „Azov“ karį nelaisvėje.
Mes bandėme kreiptis į popiežių, kad jis mums padėtų su belaisvių apsikeitimo procedūra, tačiau, deja, tai neįvyko“, – apgailestavo ji.
Tik nedidelė dalis į okupantų nelaisvę pakliuvusių „Azov“ karių buvo išmainyti ir grįžo pas artimuosius. Kur ir kokios būklės yra likusieji – iki šiol nežinia, nes rusai neteikia jokios informacijos.
Dar 50 išlaisvintų ukrainiečių karių, tarp kurių buvo ir „Azov“ būriui priklausę vyrai, tapo tragiškomis rusų terorizmo aukomis, kai praėjusių metų liepos pabaigoje, Olenivkos kalėjime, šie buvo tiesiog susprogdinti.
„Viena iš mūsų asociacijos narių tik neseniai gavo pilną DNR tyrimo atsakymą, kad jos vyras buvo sudegintas šiame barake. Kaip ji sako, ji mirė du kartus – pirmą kartą, kai pamatė savo vyro vardą DNR sąraše, antrą kartą – kai atėjo DNR patvirtinimas“, – pasakojo K.Plečistova.
Patiria siaubingus kankinimus
Anot ukrainietės, identifikuoti „Azovstal“ gynėjų kūnus yra labai sudėtingas ir ilgas procesas, o ukrainiečių, esančių nelaisvėje, padėtis yra tiesiog siaubinga – belaisviai kankinami fiziškai, marinami badu.
Kaip to įrodymą ji pateikė keturis mėnesius nelaisvėje prabuvusių išlaisvintų karių nuotraukas, kuriose matyti sulysę, greičiausiai apie pusę savo svorio netekę žmonės. Jie grįžta ne tik su fiziniais skausmais, bet ir psichologinėmis bėdomis.
„Šis vaikinas – mano draugės vyras, – rodydama nuotrauką komentavo Katerina. – Ji kovoja kartu su manimi dėl savo vyro išlaisvinimo. Šiuo metu būtent jis patiria didžiausius kankinimus. Jam yra 27-eri, jis – jaunas vyras, be jokios tatuiruotės, neturi jokių priežasčių būti taip kankinamas.
Jis buvo kankinamas seksualiniu būdu, stipriai mušamas, kankinamas elektrošoku ir verčiamas sakyti į kamerą dalykus, kurių jis nėra padaręs“, – kalbėjo moteris.
Nors pati iš rusų nelaisvėje esančio savo vyro nieko negirdėjo jau beveik metus, vienintelis įrodymas, kad jis dar gali būti gyvas – internete, „Telegram“ kanale, aptikta jo nuotrauka.
„Štai mano vyras, kurį aš pamačiau „Telegram“ kanale, kai Rusijos pusė paskelbė jų apklausas. Tai – vienintelė informacija, kurią turiu, kad jis yra gyvas ir kokios jis yra būklės“, – graudinosi Katerina.
Ji pabrėžė, kad dabar rusai Mariupolio gynėjų į nieką nemaino ir negrąžina, todėl ukrainietė meldė Lietuvos diplomatinės pagalbos, jog ši beprasmiška situacija pasikeistų.
„Labai prašau, tikriausiai kaip žmona, kuri laukia, nepalikite mūsų, jūs mums labai labai reikalingi.
Esu čia tam, kad susigrąžinčiau savo vyrą, pamatyčiau jį, matytume gyvenimo kartu perspektyvą, vėl turėtume svajonių“, – prašė K.Plečistova.
