„Manau, kad Gediminas Kirkilas, kuris dabar nėra aktyvus politikas, bet, vis dėlto, tikrai niekas negalėtų paneigti jo rimtų kredencialų tiek valstybės valdymo, tiek užsienio politikos srityje – nepaisant to, kad mes politiniai oponentai visą gyvenimą buvome. Manau, kad tikrai yra tinkama figūra moderuoti tuos, sakykime, nesutarimus, kurie yra likę, ir galbūt paieškoti formuluočių, kurios tenkintų visas pasirašančias šalis“, – antradienį Seime susirinkusiems žurnalistams sakė Vyriausybės vadovė.
„Tokie neutralūs moderatoriai, man atrodo, jie gali padėti tai pasiekti. Manau, kad tai yra iš tų netradicinių sprendimų, kurių mes taikome dar mažai, bet galėtume taikyti daugiau“, – aiškino premjerė.
Politikė pažymėjo, kad tokia praktika, kai į diskusijas yra kviečiami politikos veteranai, yra įprasta ir pasiteisinanti kitose Vakarų demokratijose.
„Manau, kad tai yra kitose valstybėse gana įprasta procedūra, kai pasitelkiami vadinamieji išminčiai, jau neturintys kažkokios savo tokios politinės ambicijos ar kažkokios ryškios afiliacijos su viena ar kita politine jėga, kurie turi kompetenciją, kurie turi per daug metų užsidirbtą reputaciją ir kurie tikrai tokiais atvejais galbūt palengvina išėjimą iš kažkokio tokio taško“, – dėstė I. Šimonytė.
Todėl politikė vylėsi, kad partijoms pavyks pasiekti vienokį ar kitokį susitarimą. Visgi, I. Šimonytė pripažino, kad dėl dalies užsienio politikos klausimų – t. y., dėl Vilniaus pozicijos Pekino atžvilgiu – parlamentinės partijos veikiausiai nesutars.
„Norėtųsi, kad partijos susitartų. Yra, žinoma, tų galbūt tokių diskusinių klausimų, kur ant stalo guli ir galbūt ir gulės. Aš turiu mintyje požiūrį į Kinijos Liaudies Respubliką“, – kalbėjo politikė.
„Ko nesinorėtų? Nesinorėtų, kad kažkokia politinės bendruomenės dalis galvotų, kad šito susitarimo negalima pasirašyti dėl to, kad Landsbergis... Deja, tokių vertinimų irgi būna. Tai čia nėra nei Landsbergis, nei Šimonytė, nei Blinkevičiūtė, nei Skvernelis, nei kažkas. Čia yra Lietuvos Respublikos užsienio politika. Būtų gerai, kad susitarimas būtų rastas“, – pabrėžė I. Šimonytė.
Politinių partijų susitarimas dėl užsienio politikos buvo pradėtas rengti po to, kai Rusija pradėjo karą Ukrainoje. Daugiausiai ginčų rengiant susitarimą sukėlė išsiskyrusios valdančiųjų ir opozicijos nuomonės dėl pozicijos Kinijos atžvilgiu.
Praėjusių metų spalį G. Landsbergis paragino politinių partijų susitarimui dėl užsienio politikos leisti „ataušti“ ir diskusijas pabaigti po artėjančių savivaldos rinkimų. Ministras pabrėžė, kad valdantieji yra pasirengę diskutuoti ir su opozicija bandyti rasti kompromisus.
Po rinkimų Eltai pasiteiravus Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininko Žygimanto Pavilionio, ar valdantieji planuoja grįžti prie diskusijų su opozicija, politikas leido suprasti, jog pastaruoju klausimu kol kas žymaus proveržio nėra. Visgi, jis tvirtino jaučiantis pozityvų nusiteikimą tiek parlamento daugumos, tiek opozicijos gretose.
Vėliau paaiškėjo, kad Ž. Pavilionis kreipėsi pagalbos į buvusį parlamentarą ir premjerą Gediminą Kirkilą. Pasak jo, nors centro kairei priklausančiam politikui nebūtų suteiktos formalios pareigos, siekiant išjudinti jau metus įstrigusį susitarimą dėl užsienio politikos tikslų G. Kirkilo įsijungimas nepamaišytų, pažymėjo URK vadovas.
Seimo opozicija pastarąją idėją vertina itin kritiškai – pasak politikų, moderatoriaus ir lyderio vaidmens šioje situacijoje turėtų imtis pats šalies diplomatijos vadovas G. Landsbergis.
