Jis Lietuvoje kartu su kovų draugais vieši viešosios įstaigos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikuonys“ kvietimu.
V. Skydanas „Azov“ kariauti pradėjo iš karto po to, kai 2014 m. pradžioje Rusija klastingai okupavo Krymą. Tada jam buvo vos aštuoniolika metų.
„Tada kariavau aktyviame Mariupolio gynime, kai rusų okupantai puolė nuo Rostovo srities ir Azovo jūros. Mums pavyko miestą apginti ir maskolius nustumti. 2015 m. dalyvavau aršiuose mūšiuose, ginant Pavlopolį. Priešus nustūmėme dvidešimties kilometrų atstumu nuo Mariupolio. Mūšiuose patyriau rimtus sužeidimus. Iš viso nuo tarnybos ir kovų pradžios 2014 m. buvau šešis kartus sužeistas“, – savo patirtimi mūšiuose dalijosi V. Skydanas.
Gindamas Marupolį jis tapo nežmoniškų Rusijos okupantų nusikaltimų liudininku – bombarduojant gyvenamąjį rajoną raketomis „Grad“ žuvo daugiau nei aštuoniasdešimt taikių gyventojų.
„Tame rajone nebuvo jokių karinių objektų ar blokpostų. Tiesiog gyveno civiliai žmonės. 2015 m. sausio 15 d. jie per kelias minutes žuvo nuo rusų bombų. Tuo metu šis visą Ukrainą sukrėtęs įvykis buvo vienas pirmųjų atvejų, kai okupantai pradėjo žudyti civilius žmones“, – patirtais sukrėtimais mūšių lauke dalijosi V. Skydanas.
Jam teko taip pat dalyvauti mūšiuose ginant Donecko sritį. Ties Širokinu jis vėl patyrė sunkų sužeidimą. Bet pasveiko. Kai pernai vasario 24 d. netoli Kijevo vėl pradėjo kristi rusų raketos ir prasidėjo visaapimanti okupantų invazija į Ukrainą, V. Skydanas jau buvo atsargoje.
„Nedvejodamas išėjau ginti savo šalį, savo namus. Mūsų būrys kovojo Kijevo srityje – prie Hostomelio, Bučos, Irpenės. Kovo 3d., kai rusai įsiveržė į Bučą, mes juos sėkmingai triuškinome – koloną po kolonos. Prasidėjus jų šarvuočių atakoms atsidūrėme apsuptyje trijų kelių sankryžoje. Buvau sužeistas. Bet sykiu su kitais, taip pat sužeistais kovos draugais, toliau apie keturias valandas gynėmės. Kažkokio stebuklo dėka prie mūsų privažiavo visureigis, iš mūšio lauko vežęs sužeistuosius. Aš gulėjau prie atvirų durų, beveik be sąmonės. Šalia manęs gulėjo draugas su nutrauktais riešais, bet jis turėjo automatą. O trečiasis draugas buvo dar sveikomis rankomis, todėl galėjo šaudyti. Taip mes, atsišaudydami, sulaikėme gal dviejų šimtų okupantų koloną. Mūsų buvo mažiau nei trisdešimt. Tą dieną žuvo šeši mano draugai. Išsigelbėjome, atsidūrę Kijeve“, – vos metų senumo įvykius prisiminė V. Skydanas, netoli Bučos netekęs kojos.
Tačiau tai jam netrukdo ir toliau tarnauti tėvynės labui – dirba „Azov“ karių reabilitacijos ir gydymo centre.
Ruslanas Serbovas (30 m.), kilęs iš Mykolajivo, „Azov“ tarnavo 2017–2020 m. Kai Rusijos okupantai praėjusių metų vasario 24 d. įsiveržė į Ukrainą, jis iš karto vėl stojo ginti tėvynės.
Iš pradžių kovojo prie Kijevo. Prasidėjus nuožmiems mūšiams Mariupolyje jam teko dalyvauti itin sudėtingoje operacijoje, kai į „Azovstal“ teritoriją nepaprastai pavojingomis sąlygomis sraigtasparniais skrido ukrainiečių kariai padėti miesto gynėjams.
„Nė sekundės nedvejojau, kad turiu skristi padėti savo kovų draugams. Ne vienas sraigtasparnis buvo numuštas. Bet mūsų ekipažas sėkmingai pasiekė tikslą. Mūšiai gamykloje ir miesto gatvėse buvo siaubingi. Okupantai mus bombardavo dieną-naktį. Sunkų sužeidimą patyriau parėjusių metų gegužės 16 d. naktį, „Azovstal“ pakraštyje. Prieštankinė raketa nuplėšė man koją ir aš iš karto patekau į nelaisvę. Niekas profesionalios medicininės pagalbos nelaisvėje man nesuteikė, tik buvo daromi perrišimai. Bet be nuskausminimo ir antibiotikų“, – šiurpiais išgyvenimais dalijosi R. Serbovas. Jo koja dėl antisanitarinių sąlygų ir visiškos nepriežiūros jau buvo pradėjusi pūti.
Nelaisvėje jis išbuvo pusantro mėnesio. Apie tai atvirauti nenorėjo, nes iki šiol rusų okupantų nelaisvėje dar yra daugiau nei septyni šimtai „Azov“ karių, todėl būtų neatsakinga jiems pakenkti. Visi Mariupolio, kuriame per rusų bombardavimus galėjo žūti apie 120 tūkst. civilių žmonių, gynėjai, patekę į nelaisvę, šiuo metu išblaškyti po įvairius Rusijos kalėjimus.
Dabar R. Serbovą gelbsti kojos protezas. Dėl patiriamų sunkumų ar nepatogumų jis nesiskundžia ir namie, sudėjęs rankų, nesėdi. Kijeve treniruoja karius. Moko šaudyti ir karybos taktikos.
Paklaustas, ar šiemet baigsis karas ir ar pavyks išvyti okupantus, R. Serbovas abejojo: „Kažin, ar šiemet švęsime pergalę. Nebūčiau tikras ir dėl kitų metų. Tačiau, esu tikras, kad Ukraina laimės. Mums pakanka ir ryžto, ir tikėjimo pergale, tik reikia jūsų visų pagalbos karine technika ir šaudmenimis“.
