Kol vieni įsitikinę, kad bendradarbiavusiųjų su buvusiomis Sovietų Sąjungos specialiosiomis tarnybomis laikymas paslaptyje yra grėsmė nacionaliniam saugumui, kiti argumentuoja, kad savo noru prisipažinusiems asmenims valstybė davė pažadą, kurio neturėtų sulaužyti.
Numatyta išimtis
Pagal Liustracijos įstatymą, buvusiems KGB ir kitų sovietinių specialiųjų tarnybų darbuotojams, slaptiems bendradarbiams leista prisipažinti ir registruotis Liustracijos komisijoje, o šių asmenų tapatybės ir pateikta informacija saugoma 75 metus.
Tad pagal dabartinę tvarką, tokią informaciją visuomenė sužinos tik 2090-aisiais.
Buvusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) direktorė Teresė Birutė Burauskaitė „Žinių radijo“ laidoje pasakojo, kad 1990 metų kovo pabaigoje Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas paskelbė deklaraciją, kuria kreipėsi į asmenis, bendradarbiavusius su KGB, kad šie nutrauktų veiklą, prisipažintų, o tokiu atveju pasekmių nesulauktų.
Tačiau šis pareiškimas, anot T.B.Burauskaitės, buvo labai deklaratyvus, taip pat nebuvo sukurtas mechanizmas, kaip žmonės, kurie norėtų prisipažinti ir pateikti informaciją, tai turėtų padaryti.
Tačiau būtinumas aiškintis, kas slypėjo už KGB veiklos, kaip ji buvo vykdoma, kas buvo įtraukti, vis tiek išliko, dėl šio klausimo kilo šurmulys tiek parlamente, tiek visuomenėje, todėl galiausiai buvo prieita prie Liustracijos įstatymo.
„Tas įstatatymas labai aiškiai pasakė, kad jų teisės niekaip nebus susiaurintos, kad jų pateikta informacija taps valstybės paslaptimi ir bus duotos garantijos, kad šis jų lojalumo valstybės atžvilgiu žingsnis bus išsaugotas kaip didelė vertybė“, – pasakojo buvusi LGGRTC direktorė.
T.B.Burauskaitė stebisi ir raginančiųjų paviešinti šiuos asmenis argumentais, esą visuomenė turi žinoti, kiek tarp šalies vadovų yra buvusių KGB bendradarbių, mat Liustracijos įstatyme išimtis renkamiems asmenims jau yra.
„Liustracijos įstatyme aiškiai pasakyta, kad, jei žmogus atėjo prisipažinti ir jo informacija yra įslaptinta, ir, jeigu jis balotiruojasi į bet kokį renkamą postą, tuomet ši jo informacija yra tuoj pat išslaptinama.
Tai kaip gali valdžioje atsidurti žmogus, kuris atėjo prisipažinti ir jo informacija yra įslaptinta? Negali“, – pabrėžė ji.
Grėsmė nacionaliniam saugumui
Tuo metu politologas Bernaras Ivanovas įsitikinęs, kad sovietmečiu su KGB bendradarbiavę asmenys vis dar slepiami dėl korupcijos.
„Lietuva yra absoliučiai neįgalus, nevalyvas kraštas politine prasme, kadangi prisigalvojame įvairiausių dalykų, tarsi gerų norų, o iš tiesų tai, apie ką kalbame, yra vienas iš sisteminės korupcijos ramsčių“, – laidos metu kalbėjo jis.
Anot B.Ivanovo, visose šalyse, kur vyko normali liustracija, kur padaryta tikra pastanga atsisveikinti su praeitimi, bendradarbiavusių asmenų sąrašai buvo išviešinti tam, kad būtų apsivalyta ir išvengta šantažo galimybių.
„Tuo metu pas mus aiškinama, kad „mes tavęs neišviešinsime, nes buvai puikus žmogus ir prisipažinai, atsidengei, bet dabar būsi ant kabliuko“. Turint omeny, kad Lietuvos saugumas ir visi įslapinti dalykai buvo kaip rėtis – tai mūsų tradicija nuo tarpukario“, – kalbėjo jis.
Politologas kaip potencialius šantažuotojus įvardijo ne tik korumpuotus, įvariose institucijose dirbančius žmones, bet ir priešiškas valstybes, kurios taip pat turi šiuos KGB archyvus.
„Dėl trumpalaikių savanaudiškų interesų bandome veidmainiškai aiškinti kažkokias nesąmones, kai tuo metu visos šalia esančios šalys, ta pati Ukraina, tai išviešino, suprasdamos, kokią tai grėsmę kelia nacionaliniam saugumui“, – nurodė B.Ivanovas.
„Visada gali pabaksnoti pirštu į kokią bylą ir pasakyti, kad „man iš tavęs reikia šito ar ano, nes kitaip bus blogai, ištrauksime kokį faktelį“, – pridūrė jis.
Atliko du uždavinius
Visgi buvusi LGGRTC direktorė T.B.Burauskaitė nusistebėjo tokiu politologo išsakytu visų Lietuvos institucijų „nurašymu“, neva šios viską daro blogai.
Anot jos, su KGB bendradarbiavusių asmenų įslaptinimas turi du uždavinius.
„Reikia išlaikyti tiems žmonėms duotą pažadą, kad apie jų veiklą nesužinos jų vaikai, giminės, broliai ir seserys, nes jie jau savo kaltę pripažino.
Kitas dalykas – kokią informaciją jie pateikė mūsų saugumo struktūroms. Iki smulkmenų nurodyta, kaip buvo veikiama – nuo asmenų, ryšių. Tai labai svarbu“, – kalbėjo ji.
T.B.Burauskaitė pabrėžė norą apsaugoti žmogų, kuris pripažino savo blogą darbą ir pateikė Liustracijos komisijai labai vertingos informacijos, kurios net ir dabar veikianti FSB nežino, nors ir labai norėtų žinoti.
Buvusi LGGRTC direktorė pabrėžė, kad tik 1,5 tūkst. su KGB dirbusių asmenų atėjo prisipažinti, nors paskutinį dešimtmetį tokių asmenų galėjo būti 10–20 tūkst.
T.B.Burauskaitės teigimu, apie 80 proc. agentų būtų galima nustatyti ir iš likusios medžiagos, visgi, asmens duomenų apsaugos įstatymas neleistų tų asmenų išviešinti.
Klausimai prezidentui
Praėjusią savaitę pasirodžius informacijai apie nutylėtą prezidento priklausymą Komunistų partijai, visuomenininkas Andrius Tapinas viešai kėlė klausimą, ar prezidentui, daugiau nei prieš 30 metų aplikavusiam gauti stipendiją studijoms Vokietijoje, neteko bendrauti su KGB pareigūnais. A.Tapinas viešai pastebėjo G.Nausėdos karjeros aplinkybes ir suformulavo tris klausimus.
„1987–1989 metais jis tuometiniame Vilniaus Kapsuko Raudonosios Vėliavos universitete dirbo aspirantu, ruošėsi disertacijai. 1990 metais išvyko į Manheimo universitetą gavęs DAAD (Vokietijos akademinių mainų tarnybos)stipendiją. DAAD archyve radau Nausėdos pasidžiaugimą, kad patvirtinimą iš Manheimo universiteto jis gavo 1990 gegužę kaip savo gimtadienio dovaną.
Kokia tikimybė, kad per du mėnesius nuo kovo 11, Vilniaus universiteto aspirantas būtų sugebėjęs susirasti Vakarų Vokietijos universitetą, aplikuoti stipendijai, gauti ją ir paties universiteto patvirtinimą. Turbūt nulinė, vadinasi, šitą savo karjeros tarpą Vokietijoje Nausėda planavo dar Lietuvai būnant Sovietų Sąjungos dalimi, todėl kad išvyktų į Vokietiją privalėjo tapti komunistu, ką netiesiogiai pripažįsta ir jis pats“, – rašė jis.
Anot A.Tapino, tokias išvykas ir pasirengimą joms visada lydėdavo pokalbiai su KGB karininkais, todėl prezidento jis klausė:
1. Kelintais metais Nausėda aplikavo norėdamas gauti DAAD stipendiją studijoms Vakarų Vokietijoje? Su kuo vyko pokalbiai, kas turėjo patvirtinti tokią aplikaciją? 2. Ar narystė komunistų partijoje buvo privaloma sąlyga gauti leidimui tokiai stažuotei Vakarų Vokietijoje? 3. Ar prieš patvirtinant stipendiją Nausėda turėjo susitikimus su Sovietų Sąjungos KGB struktūra, jei taip – koks buvo pokalbių turinys? Ar buvo iškeltos kokios nors bendradarbiavimo sąlygos?
Prezidentūra tvirtina, kad šalies vadovas G.Nausėda nėra bendravęs su KGB pareigūnais nei stažuotės Vokietijoje, nei kokiais kitais klausimais.
„1989 m. Prezidentas dalyvavo tuometinės LSSR švietimo ministerijos paskelbtoje atrankoje dėl stažuotės Vokietijoje. Šiuo klausimu Prezidentas bendravo tik su LSSR švietimo ministerijos atstovais ir per juos – su Manheimo universitetu“, – nurodė prezidento patarėjas.
