Jį prisiminti privertė praėjusios savaitės atvejai, kai sunerimę Vilniaus miesto ir apylinkių gyventojai pradėjo skųstis, kad be jokių trukdžių girdi Baltarusijos radijo stočių transliacijas.
Tiesa, pasivažinėjus po pasienio kaimus iš vietos žmonių jau daugybę metų buvo galima išgirsti, kad jie ne tik klausosi baltarusiškų radijo stočių, bet ir tos nedraugiškos šalies televizijų laidas bei filmus žiūri. Mat lietuviškus kanalus „silpnai traukia“ ir kitos išeities nėra.
Bet tai buvo nė motais mūsų valdžiai – triukšmas kilo tik po to, kai radijo bangos iš Baltarusijos atvilnijo iki Vilniaus.
Tik Lietuvos radijo ir televizijos komisijos nariams net ištempus ausis nieko nepavyko išgirsti ir jie ramino vilniečius, kad tai buvo vienkartinis atsitiktinumas, – bangos tiesiog atklydo iš Minsko, nes jos sklinda visomis kryptimis.
Ryšių reguliavimo tarnybos darbuotojai puolė matuoti, ar Baltarusija neviršija Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos nustatytų galių limitų. Nors jokių pažeidimų nenustatyta, jei jų ir būtų, Baltarusijai pašvilpti. Specialistai skėsčiojo rankomis – fiziškai užblokuoti iš Baltarusijos sklindančias radijo bangas būtų labai sudėtinga, reikėtų nemažai lėšų.
Dabar gal reikėtų prisiminti triukšmo pabaisas, kurios pirmosios buvo pagimdytos dar 1947- aisiais, kai Kremlius nutarė imtis radijo gynybos.
Daugelis vyresnės kartos žmonių dar prisimena, kaip įjungę VEF radijo imtuvą klausėsi Vatikano radijo ar „Laisvosios Europos“ radijo laidų, lydimų birzgimo ar skrendančio lėktuvo garso. Tai buvo triukšmo pabaisų darbas.
Vilniuje po ketverių metų jau buvo 13, Kaune – 3 radijo siųstuvai užsienio radijo stotims slopinti.
Tokios įrangos buvo prismaigstyta ir aplinkinėse valstybėse. Kur ji dabar?
Rašydami pokario istoriją mokslininkai šiai veiklai apibūdinti sukūrė terminą – „radijo cenzūra“. O jeigu šiais laikais vis dėlto pavyktų prikelti triukšmo pabaisas, kaip mes vadintume jų darbą?
