Juk yra tokių, tiesa?
Kai paaugliai bučiuodavomės, buvo didelis skirtumas, bučinys su liežuviu ar be. Ir kaip tas nelemtas karvės liežuvis mano burnoje siejasi su Velykomis? Galbūt tiesiogiai – mūsų didžiausios religinės šventės susijusios su rijimu. Mūsų burnoje būna ne Kristaus kūnas, o karvės liežuvis ir jaučio sėklidės.
Per didelis kiekis šventumo provokuoja blasfemiją. Aplinkui tiek šventųjų. Kiek matau, Lietuvoje ir pasaulyje tvariausias dalykas – idiotizmas. Tautinis, politinis, kultūrinis, religinis, kairysis, dešinysis, liberalusis, feisbukinis ir t.t.
Senybių žmonės tikėjo, kad siela – tarsi antrininkas, gyvenantis žmogaus kūne, ir tas antrininkas iš kūno išeina kartais arba kartą ir visiems laikams.
Vis dažniau jaučiuosi taip, tarsi mano siela būtų išėjusi iš kūno ir neberanda kelio atgal. Galbūt dėl to toks bjaurus ir kvailas kartais atrodo šis pasaulis, tokie nuožmiai buki žmonės su savo politikais, žvaigždėmis, apkalbomis ir nuobodžiais blizgučiais, vis didėjančia praraja tarp turčių ir skurdžių.
Jėzaus filosofija niekaip nedera su prabanga, jis – revoliucionierius (regis, tai norėjo pabrėžti kadaise filmą apie jį kūręs P.P.Pasolini), jis nekenčia turtingųjų kaip ir mes visi, skurdžiai ir paraštiniai, renkantys trupinius šioje didžiulėje turtingųjų ir galingųjų pasipūtėlių puotoje. Jėzaus metafora ir simbolika išsigimė, liko tik forma, saldus popdainininkas, žaviai priklijuotas prie netikrais deimantais nusagstyto kryžiaus, o ne kankinys, rėkiantis iš skausmo ir spjaudantis kraujais ir dūstantis kančiose už savo idėjas.
Kanoninės evangelijos neaprašo Jėzaus prisikėlimo, jis detaliau aprašytas tik apokrifinėje Petro evangelijoje. Neironizuoju, nepolitikuoju, kiekvienas krikščionis turi teisę susikurti savo vaizdinius apie Šventąjį Raštą, ypač apie Naująjį Testamentą, nes jis parašytas žmonių ir žmonėms.
Taigi apokrifinėje, tai yra nekanoninėje, Petro evangelijoje rašoma, kad olą, kurioje buvo palaidotas Jėzus, saugojo romėnų kareiviai. Įtariu, kareiviai buvo įkaušę. Jėzus atsisakė narkotinio gėralo, kurio duodavo anuomet nukryžiuojamiesiems, taigi kareiviai galėjo truktelėti ne tik vyno, bet ir narkotinio mišinio.
Ir štai ankstų sekmadienio rytą kareiviai mato, kad dangus prasiskyrė ir iš ten nusileido du vyrai. Matyt, nulipo nuo kalvos, bet jeigu esi gerai apsinešęs, gali atrodyti, kad ir iš dangaus. Paskui kareiviai pamatė iš kapavietės išeinančius tris vyrus, tai yra anksčiau matytieji du vyrai vedėsi trečiąjį. O dar įdomiau, kad jiems iš paskos sekė kryžius.
Būčiau režisierius, būtinai statyčiau kiną apie tai.
Du vyrai veda trečią, o jiems iš paskos seka kryžius. Didinga ir paslaptinga. Kareiviams buvo gėda prisipažinti, kad jiems iš panosės pagrobė numirėlį, pasakojo seniūnams, kad tie du vyrai galvomis siekė dangų, o trečiojo galva apskritai buvo aukščiau dangaus. Seniūnai davė kareiviams daug pinigų, kad jie nepasakotų nesąmonių apie vyrus iš dangaus, o tik paskleistų gandus, kad jiems miegant Jėzaus mokiniai ir sekėjai pagrobė kūną, ir tiek. Apie tai užsimenama ir Mato evangelijoje. Viskas kaip šiandien, pvz., kaip prezidento D.Trumpo byloje, politikų principai nepasikeitė per du tūkstančius metų.
Tiesą sakant, Jėzus Kristus buvo pagrobtas dar anksčiau. Tai yra idėja apie artimo meilę. Pavyzdžiui, Antigonės mitas, geriausiai žinomas iš Sofoklio dramos. Antigonė – moteriškas Jėzaus Kristaus atitikmuo, prototipas. Ir Antigonė, ir Jėzus senuosius keršto įstatymus nori pakeisti meilės artimui doktrina, ir abu miršta už savo įsitikinimus.
Jėzaus Kristaus auka ant kryžiaus – metafora: reikia pakilti virš minios, kad pamatytum, kokia ta minia kvaila, godi, tuščia, smulkmeniška ir kartu, jeigu geriau įsižiūrėsi, koks trapus, koks vienišas, koks nelaimingas žmogus, vienas, atskiras žmogus toje minioje. Bet kad pakiltum aukščiau, tenka sumokėti kryžiaus kainą.
