Tačiau savo sūnų ir pats auklėti troškęs Arūnas susidūrė su netikėtais sunkumais. Vilnietis taip ir nerado atsakymo, kodėl institucijos tokios priešiškos savo vaikus auginti norintiems vyrams?
Pirmąją straipsnio dalį skaitykite čia: Nuo sūnaus atskirtas vilnietis išgirdo: kam tau tas vaikas – juk esi vyras.
„Nuolat girdėjau, kad vaikui reikia būti tik su mama, kad jam gerai tik su mama, o su vyru, su tėčiu, – jau blogai. Bet pas mane niekas nesilankė visą vasarą, kol neišsireikalavau, kad kas nors atvažiuotų ir įvertintų situaciją.
Skyrybų teisėja irgi buvo moteris, tad maniau, kad viskas – nieko jau nepasieksiu. Bet teisėja mane nustebino, paklaususi žmonos ir jos advokatės, kur yra problema ir kodėl negaliu su vaiku bendrauti pusę laiko?
Teisėja vis klausinėjo, ar buvo sudaromos sąlygos man bendrauti su sūnumi? Net pasakė, kad dėl mano bendravimo nemato jokių bėdų – tai kaip tik džiugu ir skatintina.
Tada ir žmona pagaliau suvokė, kad kitaip nebus, tad pagaliau pavyko pasirašyti taikos sutartį, kurioje nustatyta, kad laiką su vaiku dalysimės per pusę“, – apie ilgą kelią, kurį nuėjo, siekdamas būti visavertis tėvas savo vaiko gyvenime, „Lietuvos rytui“ pasakojo Arūnas.
Vietoj argumentų – emocijos
Šeimos teisės specialistas, teisės mokslų daktaras Darius Sauliūnas įsitikinęs, kad pati valstybė per skyrybas iš anksto programuoja konfliktą tarp besiskiriančių tėvų, nes su vienu jų privalomai nustatoma vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, o kitam pasiūloma bendravimo su vaiku tvarka.
„Pagal mūsų teisės aktus vaikas negali turėti dviejų gyvenamųjų vietų, nepaisant to, kad ir pas motiną, ir pas tėvą galbūt leidžia tiek pat laiko, tad tas, pas kurį nustatoma vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, automatiškai įgyja tam tikrą persvarą prieš buvusį sutuoktinį.
Nerašyta taisyklė, kad nuolatinė mažamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su motina. Žinau tik pavienius atvejus, kai to reikalauja ir gauna tėvas“, – teigė D.Sauliūnas.
Spręsdamas dėl sąlygų, kuriomis besiskiriantys sutuoktiniai dalysis vaiko ar vaikų priežiūra, teismas atsižvelgia į abiejų šalių argumentus, taip pat – ir į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistų išvadas.
„Tačiau per 20 metų praktikos šioje tarnyboje nesutikau nė vieno specialisto vyro ir tai stebina, nes susidaro įspūdis, kad vaiko teisės Lietuvoje rūpi tik moterims.
Paprasta situacija: ateiname tartis dėl bendravimo su vaiku tvarkos, vaiko teisių apsaugos komisiją sudaro kelios moterys, motina dėsto savo argumentus, kurie neretai paremti tik emocijomis – ašaromis, savigaila kaip jai sunku, kaltinimais, kad tėvas blogai auklėjo vaikus – ir komisiją tos emocijos veikia.
Vis dar gajus stereotipas, kad vyras yra despotas. Ypač – jei jis griežtesnis ir mažiau linkęs į kompromisus. Gal jis, pavyzdžiui, neleidžia vaikui ilgai žaisti kompiuteriu ir vien dėl to yra blogas, nes vaikui nepatinka, kad tėvas jį drausmina.
Tada ir atsiranda situacijų, kai penkiametis ima bijoti vyriškos lyties asmens, nes daugiausia laiko praleidžia su motina. Konfliktas tarp tėvų gali būti tiek užsitęsęs, kad vien su motina būnantis vaikas, vos išgirdęs vyrišką balsą, slepiasi po sijonu“, – sakė D.Sauliūnas.
Nors atrodytų savaime suprantama, kad vaikas turi bendrauti ir su vyrais, ir su moterimis, kad normaliai vystytųsi, tėvo paveikslas itin dažnai piešiamas niūriomis spalvomis, o motina vertinama kaip psichologinį smurtą patirianti auka.
To rezultatas, anot advokato, – pasiūlymas, kad tėvui su vaiku užteks dienos per darbo savaitę, kas antro savaitgalio ir šiek tiek atostogų.
Skyrybų bylas nagrinėjantiems teismams jokie įrodymai neturi išankstinės galios, vis dėlto praktika rodo, kad teismai, nustatydami nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą, neretai pabrėžia vaiko teisių specialistų išvadą. Ši, kaip taisyklė, dažniausiai paviršutiniška ir palanki motinai.
„Jei motina ir tėvas yra daugiau ar mažiau lygūs pagal pajamas, užimtumą, gyvenimo sąlygas, didelė tikimybė, kad nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą teismas nustatys su motina. Visada galima pasiremti argumentu, kad vaiko ryšys su motina yra didesnis, tad jei vaikas mažesnis – tėvas beveik neturi jokių galimybių laimėti“, – teigė D.Sauliūnas.
Į paklausimus nesiteikė atsakyti
Nuo šių metų sausio pasikeitė vaiko priežiūros atostogų suteikimo tvarka ir nustatyta, kad tiek vaiko tėvas, tiek motina bent po 2 mėnesius turės prižiūrėti savo mažylį, o likusį laiką galės dalytis pagal šeimos poreikį.
Šiais pokyčiais siekiama lyčių lygybės užtikrinimo profesiniame ir asmeniniame gyvenime, vyrų įtraukimo į šeimos gyvenimą, moterų išlikimo darbo rinkoje.
Tačiau viena vertus, valstybė skatina vyrus būti su vaikais, kita vertus, dažnai nelaiko jų lygiaverčiais motinai vaiko gyvenime.
„Viena – deklaracija, kad tėvas irgi turi dalyvauti vaiko gyvenime, bet, kai prieinama prie konkretaus ginčo, viskas dažniausiai pasikeičia. Tada tarnybos paprastai stoja į motinos pusę, o iš tėvo tik reikalauja mokėti alimentus ir netrukdyti.
Žinau atvejį, kai motina per karantiną pasiėmė vaikus ir išvažiavo, o tėvui net nesakė, kur yra. Vaiko teisių apsaugos specialistai į laiškus dėl šios situacijos, kad tėvas negali bendrauti su vaikais, net nereagavo. Buvo sureaguota tik tuomet, kai parašėme skundą – konstatuoti pažeidimai ir specialistai nušalinti. Bet paskirti ne ką geresni. Tai – tarsi kova su vėjo malūnais.
Parašėme skundą, kad tėvas negauna atostogų su vaikais. 4 atostogų savaitės priklauso pagal standartą. Jei vaikai labai maži, tas atostogas galima skaidyti dalimis perpus. Motina pareiškė, kad taip nebus – vaikams vasarą reikia rengtis mokyklai, nes jie blogai mokosi.
Vaiko teisių apsaugos tarnyba tada pareiškė, kad tėvui užteks tik 3 savaičių atostogų ir pakišo lapą pasirašyti. Tėvas tai daryti atsisakė, nes iš jo be jokios priežasties atimta savaitė atostogų su vaikais“, – pasakojo D.Sauliūnas.
Permainos bręsta pamažu
Lietuvos tėvų forumo tarybos narys Audrius Murauskas taip pat pastebi, kad Lietuvos teisinė sistema dar nėra pasirengusi lygiavertei tėvystei, nors ši praktika vis labiau populiarėja.
„Vienas trukdžių – privalomoji vaiko gyvenamoji vieta tik su vienu tėvų, tad lygiavertė tėvystė galima tik tokiu atveju, jei abu tėvai dėl to geranoriškai sutaria. Jei vienas tėvų to nori, kitas – ne, Lietuvoje, kaip taisyklė, gyvenamoji vieta priskiriama su mama.
Su tėčiu ji gali būti nustatyta tik tada, jei mama asociali ar dėl kokių kitų priežasčių negali susidoroti su savo pareigomis. Tačiau tai turi būti visiškai akivaizdu, jei tik pusiau – teismai dažniausiai bus mamos pusėje“, – pastebėjo A.Murauskas.
Tiesa, Lietuvos tėvų forumo tarybos narys pripažįsta, kad motinos ir tėvo reikšmė vaiko skirtingu amžiaus laikotarpiu išties skiriasi, nes kūdikiams motinos reikia daugiau nei tėvo. Tačiau vaikams ūgtelėjus šie vaidmenys išsilygina.
Problema ta, kad, skyrybų atveju, būtent motinos dažniausiai imasi iniciatyvos ir tampa dominuojančios, spręsdamos, kaip auklėti vaiką.
Tėčiams, jei šie nori likti vaiko gyvenime, o buvusios partnerės piktnaudžiauja savo viršenybe, tenka kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir net tuomet ne visada pavyksta bendrauti su vaiku, tad tenka įsikišti antstoliams.
„Vaikų teisių apsaugos tarnyba nuo šio klausimo nagrinėjimo nusišalina, nors manyčiau, kad tai jos darbas padėti tėčiui matytis su vaiku.
Liūdniausia, kad nemažai dalis visuomenės dar nepasirengusi matyti lygiavertės tėvystės. Pavyzdžiui, vyrui paprastai sudėtingiau derinti darbą su tėvyste, tad dažniausiai lygiavertės tėvystės prašo tų profesijų atstovai, kurie gali dirbti laisvu grafiku.
O kita aštri vieta, kad net per teismus nustačius vaiko laiką su tėvu, mamos vis dėlto dažnai naudojasi dominuojančia padėtimi bausdamos buvusius partnerius ir trukdydamos jiems matytis su vaiku. Tačiau dėl to kenčia ir vaikas“, – įsitikinęs A.Murauskas.
Pasitaiko pavienių skundų
Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius teigė sulaukiantis pavienių nepatenkintų tėvų skundų dėl bendravimo su vaiku tvarkos.
„Tačiau dėl šios tvarkos sprendžia teismas, o mes teismų sprendimų nevertiname. Priimant tokius sprendimus, nesvarbu, ar tai daro vaiko teisių apsaugos specialistai, ar teismai, svarbiausia užtikrinti geriausius vaiko interesus.
Esu įsitikinęs, kad visos institucijos atlieka kompleksinį situacijos vertinimą, bet, žinoma, kartais, vertinant tokias jautrias situacijas, gali pasitaikyti tam tikrų visuomenės lūkesčių ar stereotipų. To reikėtų vengti ir manau, jog institucijos deda visas pastangas, kad nebūtų palaikoma viena pusė, o atsižvelgiama į tai, kaip geriausiai galėtų skleistis vaiko asmenybė“, – sakė T.V.Raskevičius.
Dažniau kreipiasi vaiko tėvas
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus patarėja Sigita Mockienė pabrėžė, kad vaikas turi teisę nuolat bendrauti su abiem tėvais, nepaisant to, kur jie gyvena ir koks jų tarpusavio teisinis statusas.
„Tėtis ar mama, pas kurį gyvena vaikas, jo paties labui, neturėtų kliudyti kitam bendrauti su vaiku. Vaikui svarbūs abu tėvai ir tokiu elgesiu mes galime tik dar labiau įskaudinti vaiką. Deja, bendravimas su vaiku dažnai būna vienas didžiausių iššūkių skiriantis porai ir kartais reikia pagalbos, kad šis klausimas būtų išspręstas taikiai“, – sakė S.Mockienė.
Atvejai, kuomet tėvas ar motina, dažniausiai gyvenantys atskirai nuo nepilnamečio vaiko, kreipiasi į tarnybą dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ar teismo sprendimu nustatytos tvarkos nesilaikymo yra nuolatiniai.
Pastebima, kad į tarnybą dažniausiai kreipiasi atskirai gyvenantys tėvai (dažniausiai vaiko tėvas) dėl kito iš tėvų tendencingo trukdymo bendrauti su vaiku bei psichologinio poveikio vaikui darymo, dėl ko vėliau vaikas pats nenori bendrauti su atskirai gyvenančiu tėčiu arba mama.
Buvusiems partneriams nesutariant dėl bendravimo su vaikais tvarkos, vaiko teisių gynėjai organizuoja pokalbį su tėvais, globėjais ar įtėviais, juos konsultuoja, orientuoja tėvus į vaiko poreikio bendrauti su jais abiem supratimą.
„Svarbu suprasti, kad tėvų konfliktai daro įtaką vaiko psichologinei būsenai. Vaiko teisių gynėjai nukreipia konsultuotis pas psichologą, organizuoja bendrus tėvų susitikimus, tiria situaciją šeimoje, bendrauja su šeimos nariais, pedagogais, medikais, tarpininkauja sudarant laikiną bendravimo tvarką tėvų tarpusavio sutarimu, informuoja apie galimas teisines priemones.
Tuo atveju, jeigu tėvai piktnaudžiauja savo valdžia bei pažeidinėja vaiko teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, skyrium gyvenantis tėtis ar mama turi teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos nustatymo.
Teismas gali patvirtinti pačių tėvų sutartą ir sudarytą tvarką. Jeigu tokios sutarties nepavyksta sudaryti, tuomet teismas, po mediacijos, išsprendžia poros ginčą ir nustato bendravimo su vaiku tvarką, kurios tėvai privalo laikytis“, – aiškino S.Mockienė.
Dažniau lieka su motina
Teismui teikiamoje Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos išvadoje išsamiai ir motyvuotai nurodoma, ar tėvų, ar vieno jų prašymai teismui, vaiko teisių gynėjų nuomone, atitiks vaiko interesus.
Išvada grindžiama ne tik teisės aktų ir teismų praktika, bet joje ir pateikiama visa reikšminga informacija, kuri turėtų padėti teismui priimti sprendimą, labiausiai atitinkantį vaiko interesus. Todėl vaiko teisių gynėjai teismui pateikia ir tuos duomenis, kurių tėvai nepateikia dėl sau palankaus sprendimo.
„Tuo atveju, jei tėvų ar vieno iš jų teismui pareikšti prašymai neatitinka vaiko interesų, vaiko teisių gynėjai teikia motyvuotą siūlymą teismui priimti sprendimą, labiausiai atitinkantį vaiko interesus, kuris būtų vaikui naudingas artimiausiu metu ir ateityje. Vaiko teisių gynėjai, teikdami išvadą, teismui prideda visus dokumentus, kuriais šią išvadą grindžia“, – teigė S.Mockienė.
Vaiko teisių gynėjai, gavę teismo įpareigojimą pateikti išvadą byloje, ištiria kiekvieno iš tėvų šeimos aplinkos sąlygas, išklauso vaiko nuomonę, jo norus ir tai įvertinama būtent dėl ginčo, kuris nagrinėjamas. Pokalbio metu išsakyta vaiko nuomonė yra labai aiškiai užfiksuojama Vaiko nuomonės išklausymo akte, nes į ją atsižvelgia teismas, priimdamas sprendimą.
Vaiko išklausymas – esminis dalykas, kurio tikslas yra priimti sprendimus, geriausiai atitinkančius vaiko interesus ir poreikius, užtikrinti reikiamą ir efektyvią vaiko teisių apsaugą.
Tarnybos teisininkai, atstovaudami vaikui civilinėse bylose, visuomet akcentuoja, kad turi būti sudaryta galimybė skyrium gyvenančiam tėčiui ar mamai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką: priimti sprendimus dėl ugdymo įstaigos, dalyvauti mokyklos ar darželio bendruomenės gyvenime, lydėti vaiką į lankomų būrelių pasirodymus, kartu leisti laisvalaikį ir pan.
Siekiama, kad minimalus bendravimas būtų nustatomas tik išimtinais atvejais, kai dažnas bendravimas kenkia vaiko interesams. Pasak tarnybos teisininkų, bendravimo su vaiku tvarkoje teismas įprastai numato pagrindines bendravimo sąlygas: telefonu ar internetu, laiką, kada galima susisiekti, bendravimą atostogų metu, kelionės išlaidų apmokėjimą ir pan.
„Ypač svarbu, jog suaugusieji suprastų – skiriasi pora, bet ne tėvai. Dažnu atveju konfliktai skyrybų proceso metu ar po jų yra neišvengiami, tačiau tėvai turėtų stengtis emocijas ir ginčus palikti nuošalyje ir ieškoti geriausių sprendimų vaikui.
Vaiko teisių gynėjai buvusiems partneriams primena, kad vaikų interesai yra aukščiau visų nesutarimų ir vien dėl jų gerovės verta gražiai susitarti dėl bendravimo tvarkos ir jos laikytis abiem pusėms.
Mūsų šalyje po tėvų skyrybų vaikui gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų. Tai įteisinama taikos sutartimi arba teismo sprendimu. Tačiau nustatytoje bendravimo tvarkoje gali būti įtvirtinta, kad vaikas vienodai laiko leidžia tiek su tėčiu, tiek su mama. Teisiškai abiejų tėvų pareigos vaikui po skyrybų išlieka tokios pačios“, – teigė S.Mockienė.
Nors atvejų, kai po skyrybų abu tėvai vienodai rūpinasi vaiku daugėja, vis tik dauguma atvejų vaiko gyvenamoji vieta būna nustatoma su mama ir ji lieka pagrindine rūpintoja.
„Labai svarbu atsižvelgti į paties vaiko nuomonę dėl jo gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, į vaiko ryšį su abiem tėvais. Kiekvienas vaikas yra skirtingas: vieni vaikai yra labiau prisirišę prie konkrečios vietos ar žmogaus, o kiti gerai jaučiasi įvairioje, dažnai besikeičiančioje aplinkoje“, – atkreipė dėmesį S.Mockienė.
Ieško būdų padėti šeimai
Anot Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro Viešųjų ryšių specialistės Eglės Užkuraitės, Pagalbos šeimai skyriaus atvejo vadybininkai yra įgalioti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vykdyti atvejo vadybos funkcijas ir koordinuoti atvejo vadybos procesus.
Atvejo vadybininkas sutelkia visą šeimą ir reikalingus specialistus siekiant spręsti susidariusią sudėtingą situaciją šeimoje. Atvejo vadybos tikslas – rasti geriausią problemos sprendimo būdą bei suteikti šeimai ir vaikui tokią pagalbą, kuri ne tik padėtų išspręsti vaiko ir šeimos problemas, bet ir sudarytų sąlygas šeimai pačiai siekti teigiamų pokyčių užtikrinant vaiko saugumą, jo interesus.
Atvejo vadybininkas, atlikęs šeimos poreikių pagalbai vertinimą ir nustatęs socialinės rizikos veiksnių reiškimosi šeimoje lygį bei vaiko ir jo šeimos apsaugos faktorius, imasi organizuoti pagalbą: per atvejo vadybos posėdį, kurio metu, atsižvelgiant į šeimos problematiką, drauge su kitais specialistais bei vaiko įstatyminiais atstovais parengia pagalbos planą.
Per posėdį pagalbos plane numatomos priemonės ir būdai padėti šeimai, atsižvelgiant į jos individualius poreikius. Specialistas koordinuoja pagalbos plano įgyvendinimą bei vykdo šeimos stebėseną, konsultuoja asmenis aktualiais klausimais, glaudžiai bendradarbiauja su socialiniu darbuotoju, teikiančiu paslaugas šeimai ir, esant poreikiui, organizuoja pagalbos plano peržiūras, ieško kitų būdų padėti šeimai.
Pasak E.Užkuraitės, atvejo vadybos procesą gali inicijuoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinis skyrius, nustatęs vaiko teisių pažeidimus arba atvejo vadybos procesas gali būti inicijuotas ir vaiko tėvų, ir (ar) pagalbą vaikams ir (ar) šeimoms organizuojančių ir teikiančių įstaigų, organizacijų prašymu, jei jų vertinimu, vaikui ir (ar) šeimai būtina kompleksinė pagalba.
Gavus prašymą paskirti atvejo vadybininką, specialistas vadovaujasi Atvejo vadybos tvarkos apraše apibrėžtomis tvarkomis ir organizuoja pagalbos procesą šeimai.
Atvejo vadybininkai bendradarbiauja su kitomis valstybės institucijomis – Vaiko teisių apsaugos skyriumi, švietimo ir socialines paslaugas teikiančiomis įstaigomis ir kt.
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio dienraštyje „Lietuvos rytas“.
