Kyla abejonių ir dėl plačiai anonsuojamo kontrpuolimo prieš okupantus. Rusijos ir Kinijos vadovų susitikimas, kurį Maskvos propagandininkai ištrimitavo pasauliui, gali į karo eigą įvesti reikšmingų korekcijų.
Kinija gelbės Rusiją ekonomiškai ir, manau, susitarta dėl mainų karinėje srityje. Rusija atsidarė beveik tiesioginę karinės amunicijos iš Kinijos tiekimo liniją, tai Kinijai visiškai nesunku realizuoti. Kartu mainų pagrindu Rusija papildo modernų karinį rezervą iš Irano.
Tai, kad JAV aštriai kritikavo Xi Jinpingo ir V.Putino glėbesčiavimąsi, suprantama, nors tradiciškai oficialūs vizitai yra dviejų valstybių reikalas, kurių trečiosios šalys niekada nekritikuoja.
Pekinas demonstratyviai stojo į Maskvos pusę su atitinkamomis pasekmėmis. Rusijos kariniai rezervai neišseks, nors JAV karinės pagalbos Ukrainai apimtis gal net padidės. Ne be reikalo naujas Čekijos prezidentas neseniai pareiškė, kad Ukrainai gali tekti susitaikyti su mažėjančiu karinės pagalbos tiekimu.
Dabar Ukraina atremia Rusijos puolimus fronte, bet rusai irgi nesitraukia. A.Lukašenka už V.Putiną atsakinėja į britų ketinimus tiekti Ukrainai sviedinius su nusodrintu uranu – neva bus atsakoma su „prisodrintu“.
Dar nežinia, kuo baigsis garsaus JAV žurnalisto kaltinimas J.Bidenui dėl teroro akto prieš dujotiekį „Nord Stream 2“. Lietuvoje apie tai – visiška tyla, užtat daug triukšmo dėl nieko.
Visame pasaulyje klesti rekomendacijų priimant į darbą praktika – pažįstamų, klasės draugų, giminių.
Nepotizmas nuo seniausių laikų Europoje turi blogą vardą, bet konkrečiu lietuvišku atveju šio reiškinio neįžvelgiu.
Man atrodo, čia triukšmo kitos priežastys ir kiti tikslai.
Praūžė savivaldybių rinkimai. Įvadas į Seimo rinkimus. Valdančiųjų pozicijos susilpnėjo, socialdemokratų sustiprėjo.
Tarkime, Seimo rinkimuose pastarieji bus tarp laimėtojų. Bus kita koalicija.
O kas keisis valstybės gyvenime? Iš anksto galiu pasakyti – nieko kitaip nei bendroje ES sistemoje nebus. Jei bus bendra ekonominė krizė, ji bus ir Lietuvoje.
Apie užsienio politiką ar krašto gynybą neverta ir kalbėti. Vengrijos varianto Lietuvoje tikrai nebus. Nesakau, kad jo reikia. Kažin ar bereikia rašytinių rinkimų programų, kurių niekas neskaito ir juo labiau neanalizuoja.
Kadangi esu konservatorius (ne partine prasme), mane sudomino ir drauge sukėlė susirūpinimą vienas konkretus klausimas. Tolydžio pradėjo menkėti valstybės dėmesys etninės kultūros dėstymui mokyklose.
Bendro pobūdžio ir net programiniuose dokumentuose, liečiančiuose švietimo sistemą, dėmesio dvasiniam Lietuvos paveldui, kultūrinėms tradicijoms, tautinei tapatybei lyg ir netrūksta, bet dėl įvairių priežasčių, kvalifikuotų specialistų stokos, o iš esmės dėl naujos kartos politikų globalistų skeptiško požiūrio į nacionalinės kultūros tradiciją vaikų supažindinimas su Lietuvos dvasine praeitimi tampa nebeprivalomas, laisvalaikio užsiėmimu.
Atkūrus nepriklausomybę du dešimtmečius situacija buvo kitokia. Dokumentuose, net Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme įtvirtinta nuostata apie tautinės savimonės ugdymo svarbą buvo realizuojama konkrečiomis etninės kultūros pamokomis didžiojoje dalyje Lietuvos mokyklų, kol sunyko iki vos keliolikoje mokyklų pastaraisiais metais.
Tai įvyko valdant ir politikams, kurie save vadina konservatoriais, o iš esmės yra liberalai.
Etninės kultūros entuziastams sukėlus triukšmą pagaliau šią savaitę Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, Seimo laikinoji Etno bičiulių grupė, laikinoji Pilietinio dalyvavimo ir bendruomeniškumo skatinimo grupė, Etninės kultūros globos taryba surengė konferenciją tema „Tapatybė ir etninė kultūra Rusijos ir Ukrainos karo kontekste“. Joje dalyvavau ir palaikau susirūpinusiuosius etninės kultūros likimu mokyklose.
Kaip ir būdinga konferencijoms, joje priimta rezoliucija. Be sudėtingo teorinio pagrindimo dokumente, skirto politikams, sakoma aiškiai: „... tapatybė ir etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė...“
Kaip pavyzdys pasitelkiama dabartinė Ukraina, įrodanti, „kokią stiprią galią žmonėms suteikia stipri tautinė savimonė ir meilė savo kraštui“.
Geras pavyzdys, nes ukrainiečiai gina savo šalį būtent ypač stipriu tautinės savimonės pagrindu. Ir būtent dėl to, galbūt ir su įvairiomis peripetijomis, su pertraukomis laike, Ukraina vis tiek pasieks pergalę.
Lietuvių tautai išlikti dabartinėje globalistinėje terpėje yra vienintelis kelias – valstybės priemonėmis pradėti ugdyti tautinę savimonę jau nuo darželio.
Ryškiausias dabartinės Lietuvos tautininkas R.Ozolas 2002 m. taip rašė: „Jeigu tautiškumas nekuriamas, nepuoselėjamas, pati tauta ir jos valstybė greitai degraduoja iki vadystės ar net vadysčių su jai būdingomis grupuotėmis ir gaujomis arba netgi sueina į kaimus – pradinį etnoso koncentrą.“
Minėta rezoliucija inicijuoja nacionalinį susitarimą dėl etninės kultūros plėtros, etninės kultūros specialistų rengimo, dėl mokslinių tyrimų ir studijų lituanistikos prioriteto realaus įgyvendinimo, dėl etninės kultūros valstybinės globos savivaldybėse įtvirtinimo, dėl etninės kultūros finansavimo užtikrinimo.
Kituose Seimo rinkimuose remsiu tą partiją, kuri šį susitarimą parems.
