Taip galima vertinti savivaldos rinkimų rezultatus.
Jau pirmajame ture pagal iškovotų savivaldybių tarybų mandatų ir merų postų skaičių į pirmąją vietą išsiveržę socialdemokratai po antrojo turo dar labiau įtvirtino savo laimėjimą pagal abu rodiklius. Palyginus su 2019 m. rinkimais, kairieji visoje Lietuvoje surinko maždaug puse šimto tūkstančių balsų daugiau – apie 200 tūkst. rinkėjų balsų.
17 merų postų ir per pusketvirto šimto tarybų mandatų, sensacinga pergalė laimint mero postą Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos iki šiol neginčijamai valdytame Vilniaus rajone – štai pagrindiniai brangakmeniai kairiųjų karūnoje.t
Žinoma, dar ankstoka kalbėti, kad tokią pat ar netgi didesnę socialdemokratų bangą regėsime ir per prezidento, Europarlamento bei Seimo rinkimus.
Bet pagrindo kairiųjų džiaugsmui yra.
Užtat antrojoje vietoje pagal iškovotų mandatų skaičių likusių ir Vilniaus mero kėdę laimėjusių valdančiųjų konservatorių rezultatas – su geroku kartėlio prieskoniu. Mat gautų mandatų tarybose skaičius sumažėjo keliomis dešimtimis, o merų – nuo 11 iki 5.
Pagal merų rinkimų rezultatus dešinieji į priekį praleido ne tik visuomeninius komitetus, bet ir koalicijos partnerius liberalus. O valdančioji Laisvės partija buvo sutriuškinta ir galima apskritai abejoti jos išlikimu.
Žodžiu, bendro rinkimų kraičio svorio centras – opozicinių ir nepartinių jėgų pusėje.
Tai šią savaitę konstatavo ir prezidentas G.Nausėda, paraginęs valdančiuosius pripažinti pralaimėjimą.
Aišku, tai tyčinis politinis provokavimas ir erzinimas.
Dešinieji stengėsi tam nepasiduoti, bet kas iš to – tarsi pralaimėjimo rinkimuose būtų negana, Laisvės partija savo ir valdžios priešams įteikė naują dovaną.
Paaiškėjo, kad artima partijos lyderės, ekonomikos ir inovacijų ministrės A.Armonaitės draugė ir jos viceministro V.Jurgučio žmona A.Belickaitė prieš porą savaičių laimėjo atranką į „Lietuvos geležinkelių“ korporatyvinių reikalų direktoriaus pareigas.
Ši įmonė pavaldi „laisviečių“ taip pat kontroliuojamai Susisiekimo ministerijai.
Kilus triukšmui ir A.Belickaitė, ir A.Armonaitė tikino, kad jų ryšiai – tik sutapimas, o A.Belickaitės pergalę lėmė tik didžiulis jos, kaip komunikacijos specialistės, profesionalumas.
Tačiau net kai kurie „laisviečiai“, pavyzdžiui, teisingumo ministrė E.Dobrowolska ir Seimo narys T.V.Raskevičius, konstatavo, kad padaryta kvaila klaida.
Šioji profesionalė juk turėjo numatyti akivaizdų dalyką – jai įsidarbinus partijai pavaldžioje srityje iškils nepotizmo bei partinės protekcijos šešėlis.
Šis skandalas – smūgis ir visiems dabartiniams valdantiesiems, kurie visuomet prisiekinėjo, kad yra nesutaikomi nomenklatūrinio protekcionizmo priešai. O pati Laisvės partija atrodo kaip paskutinėmis valdžios dienomis iki soties prisikirsti skubanti graužikė.
Ugnį į „laisviečius“ ir į A.Armonaitę, suprantama, atidengė ir G.Nausėda.
Tiesa, prezidentas tiesiai neparagino ministrės trauktis ir nepaskelbė, kad ji prarado jo pasitikėjimą, tačiau pasiūlė „apsvarstyti“ pasitraukimo galimybę.
Šalies vadovas, ko gero, baiminasi stoti į dar vieną kaktomušą su Vyriausybe, kuri jau yra tiesiog atmetusi ankstesnius jo raginimus kai kuriems ministrams trauktis.
Vis dėlto skandalo herojai patys suprato, kad padai rimtai svyla, – ką tik laimėtą postą paliko A.Belickaitė, o jos vyras V.Jurgutis atsisakė viceministro kėdės.
Bet visi kritikai, taip pat ir prezidentas, paskelbė, kad tai atrodo kaip desperatiškas bandymas apsaugoti pačią A.Armonaitę.
O atsisakiusi atsistatydinti ministrė sulaukė premjerės paramos.
Nieko keista – I.Šimonytė visą laiką vadovavosi gelžbetonine nuostata, kad negali nukristi nė vieno ministro galva, o jeigu kuri nors kris, tai tik kartu su jos pačios.
Kaip matyti, politikė šios nuostatos laikosi ir dabar, kai liūto dalis reputacinės bei politinės žalos gali tekti ir jai asmeniškai.
Tai suvokdamas G.Nausėda toliau aštrina retoriką, mesdamas šešėlį visai Vyriausybei.
Tačiau bene ironiškiausia yra tai, kad premjerės ginama „laisviečių“ vedlė su visa partija ir toliau bus vis aštresnė Vyriausybės vadovės ir visos valdančiosios koalicijos problema.
Taip bus ne tik dėl to, kad Laisvės partija vis viena skubės atsidžiaugti turima valdžia, bet ir privalės šantažuoti didžiuosius koalicijos partnerius. Juk koks dar kitas būdas stengtis išlaikyti paskutinius jos dar nepalikusius rinkėjus? Tai jau rodo ir šios partijos dūriai Finansų ministerijos pagaliau į Seimą nuleistai mokesčių reformai.
Aišku, valdančiosios koalicijos ar Vyriausybės griūtis ir toliau lieka labiau teorine galimybe. Paprasčiausiai dėl to, kad jokia kita bent kiek tvaresnė koalicija šios sudėties Seime yra neįmanoma, o dabartinei žlugus parlamentas ir visa valstybė atsidurtų neišbrendamoje sumaištyje.
Bet ar tai reiškia, kad ši valdžia vis dėlto bus veiksni? Kaip regime – anaiptol.
Jos laivą, prakiurdytą ir savivaldos rinkimų, stengsis dar labiau įsiūbuoti ir prezidentas, ir opozicinės jėgos. G.Nausėda – kad maksimaliai pasigerintų starto pozicijas prieš prezidento rinkimus ir naują kadenciją, o opozicija – kad politinė švytuoklė išties kuo labiau pakryptų į jos pusę.
Taigi ši valdžia jau visa jėga ima patirti dėsnį, galiojusį ir visoms jos pirmtakėms, – kuo arčiau yra kadencijos pabaiga, tuo daugiau triukšmo, svilėsių, dūmų, bet vis mažiau tikro darbo.
