Arūnas – statistinis lietuvis: dirba ir užsidirba, nuomojasi būstą, nes nuosavam dar nesutaupė, trisdešimties susituokė ir su žmona susilaukė sūnaus, kuriam davė savo pavardę.
Vilniuje gyvenantis 32 metų vyras yra šokėjas ir atlygį gauna iš meninių pasirodymų, bet per COVID-19 pandemiją, kai teatrai buvo uždaryti, išmoko programuoti. Papildoma specialybė dabar Arūnui leidžia prisidurti prie pagrindinių pajamų.
Apie savo patirtį, siekiant bendrauti su sūnumi ir jo priežiūra su žmona dalytis per pusę, Arūnas norėtų kalbėti nesislėpdamas po anonimo kauke, tačiau vyro vardas pakeistas, siekiant apsaugoti mažamečio vaiko interesus.
Kovo 20 dieną įsiteisėjo Arūno ir jo dabar jau buvusios žmonos 38 metų Kristinos (vardas – irgi pakeistas, redakcijai žinomas) skyrybos.
Skyrybų sutartyje padalytas santuokoje užgyventas nedidelis bendras turtas ir – Arūnui svarbiausia – nustatyta vaiko gyvenamoji vieta bei bendravimo su sūnumi tvarka.
Besiskirianti pora darnioje santuokoje išgyveno mažiau nei porą metų: prieš tai apie dvejus metus draugavę Arūnas ir Kristina susituokė 2020-ųjų birželį. 2021 m. spalį jiems gimė sūnus ir Arūno bei Kristinos santykiai ėmė sparčiai šlyti. Galiausiai praėjusių metų vasarą moteris su vaiku, kai vyras buvo išvykęs, išsikraustė iš bendrų namų.
Nuo tada Arūnas atkakliai siekė bendrauti su savo vieninteliu vaiku, nors iš pradžių net negalėjo sūnaus matyti. Kad ir kur vyras beldėsi, padėti turėję specialistai jo bėdoms būdavo kurti.
Apie sunkų kelią, kurį nuėjo, siekdamas ir pats auginti savo sūnų bei prisidėti prie jo auklėjimo, Arūnas papasakojo tam, kad parodytų sustabarėjusį požiūrį į vaikų priežiūros siekiančius vyrus.
Dvi savaites neleido miegoti
– Kada ir dėl kokių priežasčių prasidėjo jūsų šeimos problemos? – „Lietuvos rytas“ paklausė Arūno.
– Iki tol mūsų santykiai su žmona buvo normalūs, tačiau gimus sūnui Kristinos elgesys ėmė keistis: ji reikalaudavo, kad naktimis nemiegočiau ir prižiūrėčiau vaiką, nes jam gali kas nors nutikti, tapo įtaresnė, jautresnė, baiminosi, kad serga kokia nors liga, apie kurią pati dar nežino.
Visi mane ramino, kad tai – normalu, kad žmonai po gimdymo sutriko hormonų pusiausvyra ir po pusmečio viskas vėl bus gerai. Tačiau laikui bėgant Kristina tapo dar įtaresnė. Tarkime, jei rasdavo nuleistą automobilio padangą, kaltindavo dėl to mane. Žmona net pradėjo nebevalgyti namuose, nes buvo įsitikinusi, kad aš ją nuodiju. Kristina net pradėjo uostinėti katės išmatas.
Bandėme ieškoti pagalbos, bet nuėjusi pas kokį nors specialistą, paskui Kristina aiškindavo, kad aš su tuo specialistu susitariau ir noriu jai kažką padaryti.
Galiausiai greitosios medicinos pagalbos automobiliu Kristina buvo nuvežta į Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę.
– Kaip tai įvyko?
– Su vaiku jau buvome nemiegoję kone dvi savaites. Mums abiem taip stigo poilsio, kad miegodavau su sūnumi užsirakinęs miegamajame. Susikalbėti ir susitarti su žmona irgi tapo neįmanoma – jai buvo sunku suregzti net paprasčiausią sakinį.
Kai Kristina neleido vaikui užmigti antrą parą iš eilės, iškviečiau greitąją pagalbą ir policiją. Pirmąsyk žmona atsisakė kur nors važiuoti, o prievarta jos išvežti negalėjo. Medikai ir policija tik rekomendavo kuo greičiau kreiptis pagalbos.
Situacija nesikeitė, o motina dar pradėjo varžyti ir sūnaus judesius: suspausdavo rankas arba kojas. Vaikas dėl tokio elgesio net klykdavo. Neištvėręs vėl iškviečiau policiją ir greitosios medikus.
Tąsyk jau pavyko su Kristina susitarti, kad ji bent nuvažiuotų į priimamąjį ir pasikalbėtų su psichiatre, bet nuvykusi iškart trims savaitėms buvo paguldyta į Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę. Kristinai nustatyti ūminiai psichoziniai sutrikimai.
Žmoną ligoninėje prižiūrėjusi medikė aiškino, kad yra tik keli veiksniai, galintys sukelti ūminę psichozę. Vienas jų – alkoholio ir narkotikų vartojimas. Šią galimybę iškart atmečiau, nes bendraudamas su Kristina nepastebėjau jos polinkio į svaigalus ar narkotikus.
Tokia būklė gali būti ir paveldėta arba ją gali sukelti stiprus sukrėtimas ankstyvame amžiuje. Pavyzdžiui, išžaginimas. Bet apie tai aš nieko nežinau.
Prieš tai Kristina 10 metų gyveno kitoje santuokoje. Su buvusiu jos sutuoktiniu man nepavyko susisiekti – bendravau tik su jo draugais. Iš nuotrupų supratau, kad ir ankstesniuose Kristinos santykiuose buvo nesklandumų, nors vaikų toje santuokoje nebuvo.
Bandžiau kalbėtis su žmonos tėvais, bet jie ne tik, kad nieko nepasakojo, bet ir parašė pareiškimą policijai, kad tai aš sukėliau Kristinai tokią būklę.
– Kaip jūsų santykiai su žmona klostėsi vėliau?
– 2022 m. birželį ji išėjo iš ligoninės, nes atsisakė toliau gydytis. Grįžusi apkaltino mane, kad paguldžiau ją į ligoninę, nevartojo skirtų vaistų, tapo dar agresyvesnė. Padėti atvyko mano mama, nes bijojau žmoną palikti vieną su vaiku. Kristina kartą net stūmė mano mamą, bandė trenkti man.
Po eilinio konflikto vėl iškviečiau tarnybas. Atvyko 2 policijos pareigūnai, 2 greitosios medicinos pagalbos paramedikai ir 2 vaiko teisių apsaugos specialistai, kurie mūsų namuose dar susipyko tarpusavyje, nes negalėjo susitarti, ar reikia žmoną vežti į priimamąjį, ar ne.
Tąkart vėl atvyko paramedikė, kuri žmoną į priimamąjį išvežė pirmą kartą. Ji aiškino, kad Kristiną būtina vežti gydytis, kad jai nustatyta diagnozė, bet vienas policijos pareigūnas užsispyrė, kad tai – tik šeimos nesutarimai ir jo vienintelio žodžiai nusvėrė, kad žmona liko namuose.
Tačiau tąsyk mūsų šeimai buvo paskirta atvejo vadyba. Netrukus dėl darbo turėjau išvykti į pajūrį, bet baiminausi sūnų palikti tik su žmona – ši priešinosi, kad vaikas vyktų drauge. Jau iki tol ji manęs vieno nepalikdavo su sūnumi – negalėdavau išeiti net pasivaikščioti.
Atvejo vadybininkė užtikrino, kad prižiūrės žmoną su vaiku, tad galiu ramiai važiuoti. Bet kai tik išvykau, Kristina su kūdikiu išsikraustė pas savo tėvus ir į bendrus namus nebegrįžo.
Įrodymai vadybininkės nedomino
– Ar žmonai išsikrausčius galėjote toliau bendrauti su sūnumi?
– Tris savaites vaiko negalėjau pamatyti – kasdien per visą miestą važiuodavau į žmonos tėvų namus, bet manęs neįsileisdavo. Skambinu atvejo vadybininkei ir pasakoju situaciją, o ji: „Kristina negali taip daryti.“
Suprantu, kad negali, bet ji daro, tad ko galėčiau imtis? Vadybininkė: „Kreipkitės į teismą, kuris nustatys bendravimo su vaiku tvarką.“
Šiaip ne taip pavyko pačiam išprašyti žmonos, kad leistų pamatyti sūnų, nes galiausiai ji mane įsileido. Tačiau nuolat turėjau klausytis Kristinos ir jos tėvų įžeidinėjimų, kartą mane net fiziškai išmetė iš buto.
Kadangi žmonos tėvai policijai buvo parašę pareiškimą, kad tai aš sukėliau Kristinai tokią būklę, policijos tyrėjas patarė visus susitikimus su žmona ir jos tėvais įrašinėti į diktofoną. Tyrėjas neatmetė galimybės, kad pareiškimų dėl manęs gali būti daugiau, policija privalės juos tirti, tad geriausia būtų, jei pats iš anksto rinkčiau įrodymus.
Advokatas, į kurį kreipiausi, pasiūlė parodyti šiuos įrašus policijos pareigūnams ir paprašyti jų, kad prevenciškai pasikalbėtų su Kristina ir jos tėvais. Po to pokalbio bent jau žmonos tėvai nuo manęs atstojo, o aš jau galėdavau su vaiku pasivaikščioti lauke. Bet tik prižiūrimas Kristinos ir socialinės darbuotojos arba atvejo vadybininkės.
Per tuos susitikimus iš atvejo vadybininkės girdėdavau tik viena: „Kam tau reikia tiek laiko su vaiku?“
– Ar atvejo vadybininkė tai sakydavo girdint žmonai?
– Taip. Dar per pirmąjį susitikimą su atvejo vadybininke Rita iš jos išgirdau: „Jūs esate labai nepatogus vyras, nes šokate, o jūsų veikla kitiems žmonėms kelia nepatogius jausmus.“ Toks vertinimas mane pribloškė, nes iš šokių duoną valgiau jau tada, kai susipažinome su Kristina ir dėl to niekada nebuvo bėdų.
Man buvo pasakyta, kad atvejo vadyba bus objektyvi ir nešališka, bet iš Ritos ne kartą girdėjau, kad mano veikla kitiems žmonėms labai nemaloni, kad man nereikia tiek laiko su vaiku, kad esu vyras ir man užtektų sūnų matyti tik savaitgaliais. Neva pažaisiu, pasidžiaugsiu, o visą kitą laiką vaikas tegul būna pas mamą.
Tada aš parašiau skundą. Nuo pat tada, kai pernai vasarą išėjo iš ligoninės, žmonos sveikata nebuvo puiki: su ja vis dar buvo sunku susikalbėti. Bet tai, kad Kristinai nustatyta diagnozė, nerūpėjo nei atvejo vadybininkei, nei žmonos socialinei darbuotojai.
Žmonos elgesyje matydavau dalykų, kurie man kėlė nerimą. Tarkime, sūnaus vežimėlis stovi ant liūties lauke, o Kristina po to į balą vežimėlyje sodina vaiką. Kai papasakojau apie tai vadybininkei, išgirdau, kad „nėra blogo oro, yra tik bloga apranga.“
Kai paklausiau, ar pati Rita norėtų sėstis į balą, ši atšovė, kad tai – tik mano žodžiai, o žmona pasakoja kitaip. Vaizdo įrašas, kurį galėjau pateikti kaip įrodymą, vadybininkės nedomino. Neva ji situaciją apibendrina tik remdamasi mano ir žmonos žodžiais. „Mes pasidomėsime ir jums netrukus perskambinsime“, – išgirdau. Tačiau to skambučio vis dar laukiu.
Mano ir Kristinos pasakojimai, žinoma, kad skyrėsi, žmona teigė, kad ją nužudyti noriu, tad niekaip nesupratau, kuo remdamasi atvejo vadybininkė daro išvadas?
Tarkime, buvo atvejis, kai Kristina man atsiuntė vaizdo įrašą, kuriame sūnui uždėti akiniai. Neva dėl trumparegystės. Įkalbinau žmoną nueiti pas akių ir regos ligų specialistą. Šis apžiūrėjo sūnų ir pasakė, kad nieko panašaus į trumparegystę, tiesiog rudakio berniuko tinklainė sunkiau plečiasi.
Gavau išrašą ir drauge su vaizdo įrašu norėjau pateikti Ritai kaip įrodymą, bet vadybininkė atšovė, kad įrodymų ji nevertinsianti, o žmona pasakoja kitaip.
Man buvo prikaišiojama net tai, kad dirbu. Sakydavo: „Bet jūs esate dirbantis vyras, kaip jūs prižiūrėsite vaiką?“ Aš iki šiol nežinau, kas yra teisingiau, geriau dirbti ir užsidirbti, ar iš viso nedirbti ir tik rūpintis vaiku.
Bandydavau paaiškinti, kad, žinodamas, kada galėsiu pasiimti sūnų ir kiek laiko turėsiu su juo, galiu susidėlioti savo darbo tvarkaraštį: kai būnu su sūnumi, nedirbti, o, grąžinęs jį motinai, už praleistas dienas atidirbti net ir savaitgaliais. Man daug blogiau, kai susitariu pasiimti vaiką, susiplanuoju laisvas dienas, o sūnaus staiga negaunu. Tada griūva visas mano tvarkaraštis. Bet niekam tai nebuvo įdomu.
– Pernai baigiantis rugpjūčiui jūsų žmona pateikė skyrybų prašymą. Ar nuo tada jau galėjote bendrauti su sūnumi?
– Baigiantis vasarai man pačiam su Kristina pagaliau pavyko susitarti, kad kartais galėsiu pasiimti vaiką. Bet nuolat būdavo taip, kad atvykstu pasiimti sūnaus, o žmona man jo neperduoda.
Laukdavau lauke po kelias valandas, bet vaiko taip ir nesulaukdavau. Skambindavau vadybininkei, ši neatsiliepia, o tada man skambina žmonos socialinė darbuotoja, nors ji neturėjo teisės su manimi bendrauti dėl šališkumo: man ir Kristinai buvo skirtos atskiros socialinės darbuotojos.
Žmonos socialinė darbuotoja net atvykdavo pas mane į namus, nors tai jai draudžiama. O savo socialinės darbuotojos apskritai ilgai negalėjau prisikviesti, kad ji atvyktų ir įvertintų gyvenimo sąlygas ir tai, kaip aš bendrauju su sūnumi.
Nuolat girdėjau, kad vaikui reikia būti tik su mama, kad jam gerai tik su mama, o su vyru, su tėčiu – jau blogai. Bet pas mane niekas nesilankė visą vasarą, kol neišsireikalavau, kad kas nors atvažiuotų ir įvertintų situaciją.
Aš net sutariau dėl susitikimo su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadove Ilma Skuodiene, kad ši man paaiškintų, ar mano siekis matytis su vaiku yra neteisėtas. Tik tada pirmą kartą išgirdau, jog I.Skuodienę liūdina, kad vis dar yra atvejų, kai vaiko tėvas laikomas beteisiu.
Tada jau reikalai po truputį ėmė gerėti. Žmonai buvo skirta psichologinė pagalba, sveikos tėvystės konsultantė, socialinė darbuotoja ėmė dažniau lankytis Kristinos namuose, o mes abu su žmona pradėjome lankytis mediacijoje.
Pajamos – neaiškios
– Ar „Lietuvos Caritas“ organizacijos mediatorė padėjo išspręsti nesutarimus su žmona?
– Mediatorė buvo pirmas žmogus, kuris susirūpino, kodėl niekas nesidomi žmonos psichine sveikata – juk Kristinai nustatyta diagnozė? Mums buvo aiškinama, kad šeimai padės atvejo vadyba, bet niekas niekada nekėlė klausimo, kaip padėti Kristinai.
Pernai baigiantis lapkričiui turėjome įvadinį teismo posėdį ir teismas sutiko, kad galime pateikti taikos sutartį, jei pavyks ją sudaryti. Iki teismo iš visų – atvejo vadybininkės, vaiko teisių apsaugos specialistų, socialinių darbuotojų – tik ir girdėjau, kad esu vyras, man priklauso tik 2 savaitgaliai ir 3 darbo dienos per mėnesį su vaiku, niekas daugiau neduoda.
Skyrybų teisėja irgi buvo moteris, tad maniau, kad viskas – nieko jau nepasieksiu. Bet teisėja mane nustebino, paklaususi žmonos ir jos advokatės, kur yra problema ir kodėl negaliu su vaiku bendrauti pusę laiko?
Teisėja vis klausinėjo, ar buvo sudaromos sąlygos man bendrauti su sūnumi? Net pasakė, kad dėl mano bendravimo nemato jokių bėdų – tai kaip tik džiugu ir skatintina. Tada ir žmona pagaliau suvokė, kad kitaip nebus, tad pagaliau pavyko pasirašyti taikos sutartį, kurioje nustatyta, kad laiką su vaiku dalysimės per pusę.
– Tačiau vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su motina, o tai reiškia, kad, nepaisant to, jog vaiko priežiūra dalysitės pusiau, buvusiai žmonai turėsite mokėti 150 eurų vaikui išlaikyti. Kodėl nesiekėte, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su jumis?
– Tam labai priešinosi Kristina, tad vienintelis kelias tai išsikovoti būtų teismo sprendimas. Mediatorė patarė verčiau pasistengti sudaryti taikos sutartį, kurioje būtų apibrėžtas mano su vaiku bendravimo laikas, nes skyrybų procesai trunka ilgai, o sūnus mažas ir nežinia, kiek laiko normaliai negalėčiau su juo bendrauti iki teismo sprendimo.
Taikos sutartis buvo trumpesnis kelias pasiekti, kad gaučiau stabilų laiką su vaiku. Tačiau taikos sutartyje yra numatyta galimybė bet kada vėl kreiptis į mediaciją dėl sutarties sąlygų keitimo. Jei Kristinos būklė blogėtų, galiu kelti ir klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos keitimo.
Bėda ta, kad pastaruoju metu išties matau, jog su Kristina vėl sunku susitarti, o sūnus, kai turiu grąžinti jį motinai, tampa dirglus, nervinasi, pyksta, stumia ją nuo savęs.
Kristina man prisipažino, kad stengiasi trumpinti vaiko bendravimo su manimi laiką: perduoti sūnų kuo vėliau ir pasiimti kuo anksčiau, nors negalėjo pagrįsti, kodėl. Vėl kreipiausi į mediatorę, kad padėtų išspręsti šį klausimą.
Baiminuosi, kad nepasikartotų atvejai, kaip buvo anksčiau, kai, nors ir išprašydavau žmonos duoti man sūnų, neturėjau ramybės: Kristina skambindavo po pusšimtį kartų per dieną ir aiškindavo, koks aš niekšas, žiūrėdavo per langus, nes gyvenu pirmame aukšte, net buvo įdėjusi GPS siųstuvą į vežimėlį, leidžiantį nustatyti objekto koordinates.
Kad kažkas ne taip susimąsčiau po kelinto karto, kai, su vaiku išėjęs į miestą, iškart sutikdavau ir žmoną, nors būdavome toli nuo namų. Kristina, žinoma, išsigynė, kad įdėjo GPS siųstuvą.
– Ar jūsų dabar jau buvusi žmona kur nors dirba?
– Kristina yra baigusi teisės bakalaurą ir rinkodaros magistrą. Iki vaiko gimimo ji daugiausia užsiėmė rinkodara ir grafiniu dizainu, o į vaiko priežiūros atostogas buvo išėjusi metams, kurie jau baigėsi.
Žinau, kad oficialiai ji kol kas niekur nedirba. Kristina apsistojusi pas savo tėvus ir jokios informacijos apie jos pajamas aš neturiu. Tuo niekas niekada ir nebandė domėtis.
– Nepaisant sudėtingos situacijos ir įtemptų santykių su Kristina jūs vis dėlto nesiekiate apriboti buvusios žmonos bendravimo su sūnumi?
– Šio klausimo niekada nekėliau. Vaikas turi turėti abu tėvus. Su mediatore dabar kalbuosi apie tai, kaip padaryti, kad vaikas, pamatęs motiną, nesinervintų ir nesidraskytų – ne tam, kad apribočiau Kristinos bendravimą su sūnumi, o tam, kad tas bendravimas su abiem tėvais būtų kokybiškas.
Aš ir tarnyboms sakiau, kad kalba ne apie tai, jog noriu pasiimti vaiką ir vienas jį auginti, o apie tai, kad pirmiausia būtina užtikrinti vaiko saugumą. Juk Kristina tokios būklės, kad ir netyčia gali ką nors padaryti, tad jai reikia padėti pasveikti.
Atvejo vadybai ne kartą pabrėžiau, kad jei tik Kristina taps adekvati, neliks jokių problemų su ja susitarti: juk pažįstu šį žmogų, žinau, koks jis, tik jo realybės suvokimas pasikeitė ir tai kišo koją.
Aš savo vaiką labai myliu ir man svarbiausias jo saugumas.
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio dienraštyje „Lietuvos rytas“.
