Vilnių ir daugybę kitų LDK miestų kūrė ir paties Gedimino, ir jo anūko Vytauto, ir žingeidžių didikų prikviestos pačių įvairiausių pasaulio kraštų diasporos: lenkų, slavų, vokiečių (kurie buvo pirmieji krikščionys pagoniškam krašte), žydų (kurie kalbėjo jidiš), totorių (kurie musulmonai), karaimų (kurie tebekalba tiurkų šeimos kalba), škotų (kuriuos pakvietė Radvilos į Kėdainius), vengrų. Ir tai – minint vos keletą ryškiausių.
Šita įvairovė skleidė žinią, kūrė miestus ir lipdė jiems pravardes veiksmingiau už visas viešųjų ryšių akcijas kartu sudėjus.
O štai modernus Vilnius, minėdamas savo 700 jaunystės jubiliejų, kreipiasi į miestą kūrusias ir tebekuriančias bendruomenes išskirtinai lietuviškai.
Jokia kita kalba, nė vienu žodžiu nepasveikina nei čia gyvenančių, nei šventei atvykusių, net „Facebook“ paskyra Vilnius700 ir ta tik lietuvių kalba.
Į šimtmečio retumo jaunystės šventę Vilnius, pozicionuojantis save globaliu miestu, net lietuviškai nepakvietė globalių vilniečių. Gal tyčia? Kad šie staiga neprikviestų draugų, bendramokslių, kolegų, darbdavių iš daugybės šalių?
Gediminaičiai – Jogailaičiai plėtė LDK suderindami tautinius ir religinius skirtumus, įveiklindami įvairiausių tautų ir tikėjimų talentus pagal jų išskirtinius gebėjimus (musulmonai totoriai – greiti ir aršūs ant žirgų, tiurkų kalba kalbantys karaimai – patikimi apsauginiai), įgalindami investicijas lengvatiniais mokesčiais, žemės valdos įsigijimo ir savitarpio prekybos sąlygomis – juk taip tvariausia krašto saugumo vardan.
O štai modernioji Lietuva globaliame pasaulyje visus skirtumus laiko pavojais, santykius su visų tautų diasporomis, įskaitant savąją, riboja valstybės siena ir pasais. Lietuvos piliečiais nebegali būti net lietuviškai kalbantys tik kitur dėl šeimos, dėl darbų, dėl žinių troškulio gyvenantys Lietuvos žmonės.
Rimti vyrai iki skausmo rimtais veidais – nuo politiko iki finansų eksperto – svarsto, iš kur įsileisti į mažėjančią Lietuvą kultūriškai artimų žmonių, neimdami domėn net lietuvių diasporos, kuri pinigais, ryšiais, investicijomis yra ir galėtų dar tvariau būti ekonominio augimo ir šalies saugumo garantija.
Po 1990-ųjų išvykę Lietuvos žmonės kirto tada dar aukštas sienas kokybiško mokslo, vertesnio atlyginimo, asmeninės laimės ieškodami, drąsiausiai sprendė šalį ištikusius pokyčius ir iššūkius, sėmė atsivėrusią laisvę rieškučiomis.
O modernioji Lietuva net visuomeninės televizijos bangomis „prime-time“ laiku penktadalį Lietuvos žmonių vadina (Ne)emigrantais, neįtraukia skaičiuojant surinktą paramą Ukrainai, neskiria nė žodelio visų progų sveikinimuose, netraukia į jokius ekonominius skaičiavimus.
Drįstu teigti, statistika, apskaita, prognozės, ignoruojant diasporą, tiesiog bevertės.
