Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė, reaguodama į pabėgėlio iš Afganistano pasisakymą, kad jis atvyko į Europos Sąjungą ne miegoti gatvėje, o siekti geresnio gyvenimo, akcentavo skirtingų visuomenių požiūrį į tą patį kontekstą.
„Na, aš manau, kad tai galėtų būti identiškas pasakojimas, identiškas klausimas. Bet, žinot, labai priklauso nuo to, kokius akcentus sudėsime, skaitydami šitą citatą. Galbūt vieni girdės tai, kad štai: įsibrovė į mūsų šalį ir nori gero gyvenimo. Beje, ši nuomonė, diskursas ir nugalėjo mūsų šalyje. Kiti galbūt su rūpesčiu klausysis ir galvos, kad, na, iš tikrųjų, šie žmonės laikomi baisiomis, mes juos laikėme, laikome baisiomis sąlygomis ir tai yra mūsų atsakomybė“, – Žinių radijo laidoje „Skaitmeninė karta“ sakė ekspertė.
K. Mišinienė paaiškina, koks valstybių požiūris gelbėja sudėtingoje situacijoje, kai visi supranta, kad nelegalūs migrantai sukelia problemų, bet vis tiek reikia išlaikyti žmogiškumą.
„Nors dabar iš paskutiniųjų stengiuosi kažką pozityvaus pasakyti garsiai ir, manau, tikrai yra ką pasakyti. Tai man pačiai darytų įspūdį tai, kad valstybės, nežiūrint to, kaip jos nepatenkintos tais antplūdžiais žmonių be dokumentų, kurie nuolat didelėmis grupė atsiduria jų šalyje, nepatenkintos jų sukuriamomis problemomis. Tačiau vis tiek nugali tam tikras humaniškas požiūris. Vis tiek nugali tai, kad nėščios moterys, maži vaikai negali būt lauko sąlygomis apgyvendinti, negali būti kažkokiuose narvuose uždaryti. Jie turi turėti elementariai žmoniškas sąlygas. Tad man toks požiūris tikrai imponuoja“, – tikino pašnekovė.
Kai kurie tokie emigrantai taip ir keliauja nuo vienos Europos Sąjungos valstybės į kitą ir metų metus užtrunka toks kilnojamasis iš vienos vietos į kitą. Ne tik Lietuva susiduria su tokiomis problemomis.
„Tam tikrai nedideliam būreliui, palyginus, tai saujelei žmonių, mes galėjome suteikti, na, kitokį žmogaus vardo vertą gyvenimą. Mes galėjome jiems leisti kurtis, dirbti. Ne vienas jų iš tikrųjų būtų pasilikęs mūsų šalyje. Kiti net ir tokiomis baisiomis sąlygomis sugebėjo įsidarbinti. Sugebėjo kalbą mokintis ir bandyti integruotis, bet, vėlgi, jeigu valstybė nusiteikusi taip, kad jų čia neliks nė kvapo, kad padarysime viską, kad jų neliktų – tai finale ji ir laimėjo. Tai, aš manau, kad tiesiog reikia peržiūrėti legalus ir nelegalus sąvokas.
Aš negaliu pasakyti, kad reikia atverti valstybių sienas ir mes išspręsime tą problemą. Tikrai ne. Aš manau, kad reikia kitokių svertų vertinti tas mases judančias. Ir nesulaikomai judančias. Ar mums patinka, ar nepatinka, bet tai vyksta, tam tikri reiškiniai, kurių mes nesuvaldome ir galbūt būdami mažoje šalyje ir nematydami, užsikimšę ausis, akis, mes galime įsivaizduoti, kad štai į savo šalį tų atėjūnų neįsileisim. Bet juk realybė yra ne tokia.
Manau, kad turėdami galimybę įvertinti pažeidžiamus asmenis, mūsų organizacijoje mes teikiame pagalbą pažeidžiamiems. Taip vadinamiems nelegaliems migrantams. Matėme jų kančias, matėme jų išgyvenimus. Tikrai nuoširdžiai nesuprantu, kodėl mes negalėjom ištiesti pagalbos rankos valstybės lygmeniu šitai grupei asmenų“, – laidoje kalbėjo K. Mišinienė.
Straipsnis yra Europos radijo stočių tinklo „Euranet Plus“ dalis.
