Pirmąją „Lietuvos ryto“ tyrimo dalį „Mūšyje sužeistas ukrainietis buvo praradęs viltį, bet lietuvis chirurgas sukūrė stebuklą“ skaitykite čia.
Akyse – siaubas ir panika
Lietuviai medikai sužeistiesiems padeda ir pačioje Ukrainoje. Ne vienas jų iš karo draskomos šalies parsivežė patirties, kuri stipriai sukrėtė.
„Turbūt niekada nepamiršiu civilių gyventojų akių, kuriose atsispindi patirtas siaubas ir panika. Ten beveik be paliovos kaukia sirenos, pranešančios apie pavojų“, – pasakojo dvi savaites Ukrainoje dirbusi Agnė Žigutytė iš Alytaus.
Skubios pagalbos slaugytoja su būriu medikų iš Lietuvos iš pradžių vyko padėti į Kijevą. Pravažiavo Žytomyro sritį – ten po virusių aršių mūšių liko daug sugriautų pastatų, suniokotos karinės technikos.
Beveik visą pirmą naktį Kijeve lietuviams teko praleisti slėptuvėje. Gaudė sirenos, gatvės buvo tuščios, gyvenamųjų namų langai – uždangstyti.
Po Kijeve praleistos savaitės paskutinę naktį medikai girdėjo šūvius, o ryte jiems buvo pranešta, kad iš Rusijos paleistos raketos krito ant vieno iš administracinių pastatų.
Prie ligoninės driekėsi eilės
„Vėliau padėjome gydyti civilių žaizdas ligoninėje netoli Moldovos sienos. Joje dirbti buvo sudėtinga, nes trūko elementarių priemonių, o palatose buvo atliekamos intervencinės chirurginės procedūros, kurios įprastai daromos operacinėse. Iš Lietuvos buvome nusivežę tvarsčių, instrumentų, medikamentų“, – kalbėjo A.Žigutytė.
Prie ligoninės, kurioje dirbo iš Lietuvos atvykę medikai, nusidriekė eilės. Kai kurie ukrainiečiai ateidavo ir į viešbutį, kur buvo apsistoję lietuviai. Tėvai prašydavo apžiūrėti negaluojančius vaikus.
A.Žigutytė dirbo priėmimo-skubios pagalbos skyriuje. Į jį atveždavo civilių gyventojų su giliomis žaizdomis, kurias paliko šūviai, sprogimai.
Lietuviai teikė pagalbą ir lėtinėmis ligomis sergantiems vietos gyventojams, ir karo pabėgėliams.
Slaugytoja padėjo ir gimdyvei, kuri ligoninėje buvo viena, be artimųjų. Ukrainietė atrodė išsigandusi, patyrė didelį stresą.
„Laimei, kūdikis gimė sveikas, visi tuo džiaugėmės. Mes nedirbome mūšio lauke, bet pavojus visada buvo šalia. Netoli ligoninės, kurioje dirbome, buvo susprogdintas geležinkelis.
Daug žmonių Ukrainoje neteko namų, artimųjų, draugų. Vietos chirurgas, su kuriuo teko dirbti, nuogąstavo, nes nežinojo, kur yra jo artimieji.
Karas luošina žmones ir dvasiškai, smogia tiesiai į širdį, laužo likimus. Todėl ukrainiečiams reikalinga ir dvasinė parama. Pakalbėję su mumis jie nusiramindavo, nes suprasdavo, kad yra ne vieni, kad kitų šalių žmonės juos palaiko.
Visa Ukraina yra vienaip ar kitaip nukentėjusi nuo karo. Tie, kurie nepatyrė fizinių sužalojimų, kasdien patiria psichologinius, kurių padariniai gali likti visą gyvenimą“, – kalbėjo skubią pagalbą teikianti slaugytoja, kuri Ukrainoje paliko dalelę savo širdies.
Svarbi ir ginekologinė pagalba
Lietuviai neabejingi ir kare seksualinę prievartą patyrusioms aukoms, kurių ten daugėja. Tarp okupantų išprievartautų civilių gyventojų – moterys, vaikai, būna ir garbaus amžiaus senolių. Vaikai žalojami motinų akivaizdoje, jos – vaikų.
Dar karo pradžioje per socialinius tinklus plito vaizdo įrašas, kaip okupantai žagino kūdikį ir džiūgavo. Šiurpūs vaizdai sukrėtė pasaulį. Žagintojų iš Rusijos kariuomenės tapatybė buvo nustatyta, paviešinta.
Seksualinė prievarta kare naudojama kaip ginklas, siekiant sukelti kuo didesnį skausmą aukoms ir jų šeimoms, palikti trauminę patirtį būsimoms kartoms.
Kiek iš tiesų moterų ir vaikų per karą Ukrainoje patyrė prievartą, gali ir nepaaiškėti. Mat ne visos aukos drįsta apie tai prabilti, nemažai jų kenčia tyliai.
Ukrainoje dar nemažai moterų gėdijasi kalbėti ir apie paprastas intymias problemas, užklupusias sveikatos bėdas.
Padėti ukrainietėms, sumažinti jų kančias pasišovė sociologės Redos Jureliavičiūtės vadovaujama nevyriausybinė organizacija „Lygiai“.
Surinkusi lėšų ji padovanojo Ukrainai du greitosios pagalbos automobilius, paverstus mobiliaisiais ginekologiniais kabinetais, kurių vieno vertė – apie 46 tūkstančius eurų.
Netrukus ukrainietės sulauks jau trečio automobilio, kuriame Ispanijos specialistai sumontavo ginekologinę kėdę, echoskopą ir kitą reikiamą įrangą. Jis vyks į Chersoną.
Neseniai organizacija „Lygiai“ sulaukė skambučio iš Albanijos, kurios gyventojos irgi nori prisidėti prie paramos ukrainietėms.
Lietuvių dovanotais automobiliais po atokesnes Ukrainos gyvenvietes važinėja medikų komandos, kuriose yra ir vaikų gydytojai.
„Tose vietovėse, po kurias važinėja mūsų dovanoti automobiliai, yra daug karo pabėgėlių. Rūpinamės, kad iš pavojingų zonų pasitraukusios ukrainietės turėtų kur paprašyti pagalbos, išvengtų infekcijų. Siunčiame joms ir higienos priemonių“, – aiškino R.Jureliavičiūtė.
Graužia kaltė ir baimė
Kitų skausmui neabejinga R.Jureliavičiūtė iš pokalbių su bendramintėmis ukrainietėmis žino, kad itin sunku toms moterims, kurios kare patyrė seksualinę prievartą.
Yra tokių, kurios pastojo. Prievartos aukas graužia baimė, gėda, kaltė.
„Kiekvieną karą lydi ir seksualinės prievartos protrūkiai. Psichologinę pagalbą aukoms teikiančios organizacijos, prasidėjus karui Ukrainoje, ėmė sulaukti daugiau nukentėjusių moterų skambučių. Bet daug jų vengia apie tai kalbėti, nes bijo būti atstumtos savo bendruomenės, artimųjų.
Mažesnėse Ukrainos gyvenvietėse dar gajus mąstymas, kad moterys galėjo pačios išprovokuoti prievartą. Jos sulaukia priekaištų, kodėl liko, nepasitraukė.
Būna, kad aukos tyli, nes bijo sulaukti keršto, mirties. Įsijungia savisaugos instinktas – jos bėga, slepiasi. Skaudus supratimas, kas įvyko, jas užgriūva tik vėliau.
Sunku per trumpą laiką pakeisti įsisenėjusį mąstymą. Todėl nukentėjusioms moterims pagalbą stengiamės teikti delikačiai, be spaudimo“, – kalbėjo lietuvė, kuri šią savaitę Ispanijoje stebėjo, kaip įrengiamas jau trečias mobilusis ginekologijos kabinetas, kuris netrukus pasieks Ukrainos moteris.
Visą straipsnį skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.
