Vilniečių būstams šildyti bus deginamas mazutas. Ši žinia pernai spalį, prieš šildymo sezoną, ko gero, sostinės gyventojams praslydo pro ausis. Žmonėms daug svarbiau buvo ne tai, kas ir kaip bus deginama, bet kiek teks mokėti už šilumos energiją bei karštą vandenį, juolab kad daug pinigų pasi– glemžia ir brangi elektra, ir brangus maistas.
Iš tiesų Vilniuje šį šildymo sezoną mokesčiai už šilumos energiją neviršijo pernykščių, pavyzdžiui, už dviejų kambarių 52 kv. m ploto butą nerenovuotame daugiabutyje Antakalnyje gyvenanti vilniečių šeima gruodį mokėjo 110 eurų, sausį – 90, vasarį – 81 eurą.
Karšto vandens kaina daugiabučių gyventojams šiuo metu Vilniuje sudaro 6,92 euro už kubinį metrą ir yra trečdaliu mažesnė, nei buvo 2022-ųjų kovą. Kaune karšto vandens kubinis metras kainuoja 6,23, Panevėžyje – 7,66, Klaipėdoje – 7,19, Kupiškyje – 9,93, Zarasuose – 8,76 euro.
Išsižadėjo brangių dujų
Tai – žvilgsnis atgal. Pernai rudenį Vyriausybė Vilniuje paskelbė ekstremalią situaciją šilumos energijos gamybos ir jos tiekimo srityje. Tai buvo padaryta, kad savivaldybės įmonė Vilniaus šilumos tinklai (VŠT) šilumos energiją galėtų gaminti degindama mažasierį mazutą.
Anot šios įmonės, Rusijai tęsiant konvencinį ir dujų karą neatmesta tikimybė, kad šaltuoju metų laiku Europoje gamtinių dujų paklausa gali būti didesnė už pasiūlą.
„Ignitis grupės“ statomos Vilniaus kogeneracinės jėgainės biokuro katilų sistema dar neveikia. Rudenį buvo žadama, kad katilai, kuriuos už 30 mln. eurų įrenginėja jų gamintoja „Valmet“, bus testuojami pirmąjį šių metų ketvirtį. Laikas baigia išsekti, bet apie testavimą dar nieko negirdėti.
Gamtinių dujų kaina pernai rudenį siekė 138 eurus už megavatvalandę (MWh) – tai kone keturiskart daugiau nei penkerių metų vidurkis, kuris sukosi apie 37 eurus už MWh.
Tuo metu deginant mažasierį (iki 1 proc.) mazutą MWh išleidžiama apie 46,3 euro, o ekstremali situacija, galiojanti dabartinį šildymo sezoną, suteikė galimybę deginti jį be Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK) leidimo.
Mazutas tanklaiviais buvo atgabenamas į Klaipėdos jūrų uostą ir saugomas „Klaipėdos naftos“ talpyklose tol, kol vagonais „LTG Cargo“ jį suvežė į Vilnių.
Mažasierį mazutą VŠT įsigijo iš žaliavų prekybos grupės „Glencore“ Jungtinės Karalystės (JK) įmonės „Glencore Energy“.
Anot VŠT, šiam šildymo sezonui prireikė keturių mažasierio mazuto krovinių, iš viso 64 tūkst. tonų. Pasak įmonės, visas sostinėje naudotas mažasieris mazutas buvo įsigytas iš Norvegijos, Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos šalių. Šios prekės įsigijimo vertė, pagal tiekimo pasiūlymą, siekė 43 mln. eurų.
Tačiau tai ne visos išlaidos. Pagal 2022-ųjų lapkričio 29 d. sutartį su „LTG Cargo“ už mazuto vežimo geležinkeliais paslaugą turėjo būti sumokėta kone 4 mln. eurų.
Už mazuto paėmimą iš tanklaivio, laikiną saugojimą ir perkrovimą į geležinkelio cisternas bendrovei „Klaipėdos nafta“ atiteko kone 3,57 mln. eurų. Su ja sutartis buvo sudaryta gruodžio 1-ąją.
Kyšo Rusijos ausys?
Kur buvo išgauta nafta, iš kurios JK bendrovė „Glencore Energy“ gamina mazutą? Atsakymas į šį klausimą tapo ypač aktualus tada, kai įsigaliojo su nafta ir jos produktais Rusijai taikomos ES sankcijos.
Nuo vasario 5-osios buvo uždraustas tanklaiviais iš Rusijos gabenamų naftos produktų importas į ES – tanklaiviai sudaro du trečdalius viso naftos importo.
Draudimas tanklaiviais importuoti į ES rusišką žalią naftą įsigaliojo šiek tiek ankstėliau – nuo 2022-ųjų gruodžio.
Nors, Vengrijai užprotestavus, į ES neuždrausta naftos importuoti naftotiekiu „Družba“, šio iškastinio kuro pernai nusprendė nebepirkti Vokietija bei Lenkija.
Tačiau VŠT mazuto tiekėju nepasirinko nei vienos, nei kitos valstybės. Kodėl? Nes apklausos būdu buvo pasirinkta britų įmonė, nepaisant to, kad kaip tik tuo metu „Glencore“ purtė korupcijos skandalas. Vargu ar VŠT pasidomėjo ir tuo, iš kokios žaliavos ir kokios naftos ji gamino mazutą.
Pernai rudenį tai gal ir nebuvo aktualu – sankcijos naftos prekybai įsigaliojo vėlėliau, gruodį. Bet ar moralu yra mokėti tiekėjui už gaminį, kuriam galbūt buvo panaudota rusiška nafta, ir taip šelpti Rusijos karinę pramonę?
„Orlen Lietuva“ atkrito
„Lietuvos rytui“ VŠT atstovė Monika Merkytė paaiškino, kad ši savivaldybės įmonė papildomai tikrino „Glencore Energy“ dėl sąsajų su sankcionuotais asmenimis, teritorijomis.
„Bendrovė pasirinko tiekėją, pateikusį palankiausią ekonominį pasiūlymą, – buvo vertinama produkto kaina, apmokėjimo terminai bei pristatymo sąlygos.
Prieš įsigyjant mažasierį mazutą buvo deramasi su keletu skirtingų tiekėjų, vienas jų – bendrovė „Orlen Lietuva“. Šios įmonės Mažeikių gamykla neturėjo galimybės gaminti mažiau sieringo mazuto, kuris mažiau kenkia aplinkai ir techniškai labiau tinka mūsų įrenginiams.
Tęsėme derybas su „Orlen Lietuva“ dėl galimybės tokio mazuto įsigyti iš Lenkijoje esančios Plocko gamyklos, tačiau pernai rudenį „Orlen Lietuva“ mus informavo, kad dėl įvykusios avarijos gamykloje tolesniuose derybų etapuose nebedalyvaus“, – „Lietuvos rytui“ aiškino VŠT.
Už kyšininkavimą – bauda
Tuo pat metu, kai VŠT su „Glencore Energy“ (visos šios įmonės akcijos priklauso pagrindinei bendrovei „Glencore“) sukirto rankomis dėl mazuto tiekimo, Londone, Sadarko karališkajame teisme (Southwark Crown Court), buvo baigiama nagrinėti šios bendrovės kyšininkavimo byla. „The Guardian“ rašė, kad 2022-ųjų lapkritį „Glencore“ buvo priversta sumokėti 281 mln. svarų sterlingų (apie 319 mln. eurų) – tai didžiausia kada nors JK bendrovei teisme paskirta bauda.
Be to, buvo konfiskuotas ir įmonės pelnas, kurio vertė siekė 93,5 mln. svarų sterlingų (apie 106 mln. eurų), o įmonė turėjo sumokėti 4,6 mln. svarų sterlingų (5,2 mln. eurų) padengdama „Serious Fraud Office“ (SFO – Sunkaus sukčiavimo tyrimų biuro) bylinėjimosi išlaidas.
Teisme paaiškėjo, kad „Glencore“ darbuotojai ir jų agentai privačiais lėktuvais skraidino grynuosius pinigus kyšiams, kuriuos mokėjo pareigūnams Nigerijoje, Kamerūne, Dramblio Kaulo Krante, Pusiaujo Gvinėjoje ir Pietų Sudane. Jie naudojo fiktyvius dokumentus, kad nuslėptų tikrąją grynųjų pinigų paskirtį. „Glencore“ darbuotojų sumokėti kyšiai viršijo 27 mln. svarų sterlingų (apie 30,6 mln. eurų).
Anot „The Guardian“, „Glencore“ vadovai pripažino savo kaltę dėl kyšininkavimo, dėl to jiems bausmė buvo sumažinta.
Anot teismo, bendrovės „Glencore Energy“ naftos prekybos padalinyje Afrikoje korupcija yra lyg endemija.
Subruzdimo būta Seime
Žinia apie „Glencore“ korupcijos skandalą nepraslydo pro Seimo politikų ausis. Šiemet sausį jie suskato atakuoti VŠT klausimais norėdami išsiaiškinti, kas tiekia naftą „Glencore Energy“ gamyklai.
Kartu jie VŠT ėmė remti prie sienos klausdami, ar Vilniaus miesto savivaldybės bei VŠT atstovai, 2022-aisiais per komandiruotes nuvykę į JK, buvo tiesiogiai susitikę su „Glencore Energy“ atstovais? Politikus VŠT patikino, kad tokio susitikimo nebuvo.
Į „Lietuvos ryto“ klausimą, kodėl nebuvo atsižvelgta į tai, kad sutarties sudarymo metu JK vyko teismas dėl „Glencore“ kyšininkavimo, įmonė neatsakė. Tuo metu paklausta apie žaliavos kilmės šalį įmonė paaiškino, kad naftos ir jos produktų didmeninės prekybos dokumentuose nurodoma tik pačių produktų, o ne žaliavos kilmės šalis.
VŠT savo svetainėje yra paviešinusi jos įsigyto mažasierio mazuto kilmės dokumentus. Pagal juos šio gaminio siuntos buvo gautos iš Norvegijos, Jungtinės Karalystės, Italijos ir „ES šalių“, bet nė žodžiu neužsimenama apie žaliavos kilmę.
Įtarimų dėl to, kad nafta mazuto gamybai galėjo būti išgauta Rusijoje, politikams kilo dėl to, jog gamybos procesą perdirbimo įmonės būna pritaikiusios tik tam tikrai naftai.
Pavyzdžiui, „Orlen“ gamykla Lenkijoje technologijai pakeisti išleido 10 mln. eurų, kad ji būtų pritaikyta iš kitų šalių – ne iš Rusijos tiekiamai naftai perdirbti.
Ar tokiu atveju VŠT neturėjo apsidrausti ir su mazuto pardavėju sudarytoje sutartyje numatyti sąlygą, kad jis pateiktų ne tik produkto, bet ir jam panaudotos žaliavos kilmės dokumentus?
Juk pernai rudenį jau buvo aišku, kad naftotiekiu rusiška nafta į Europą kaip tekėjo, taip ir tekės.
Kotiruojama biržose
„Glencore Energy“ formaliai sutarties nepažeidė, nes iki 2023 m. vasario 5 d. nebuvo ES sankcijų – nebuvo draudimo naftos produktų gamybai naudoti iš Rusijos naftotiekiu atitekančios žaliavos. Tokį apribojimą galėjo kelti tik pirkėjas – VŠT bei jų steigėja Vilniaus miesto savivaldybė.
„Lietuvos rytui“ VŠT paaiškino, jog prieš pasirašant sutartį su „Glencore Energy“ buvo gautas tiekėjo atstovų patvirtinimas, kad mažasieris mazutas bus tiekiamas tik iš nesankcionuotų valstybių ir teritorijų.
„Buvo pabrėžta, kad bendrovė yra kotiruojama Londono bei Johanesburgo akcijų biržose, reguliuojama finansų reguliuotojų, todėl šis sandoris atitinka aukščiausius keliamus finansinius ir etikos standartus“, – teigė VŠT atstovė M.Merkytė.
Anot jos, pagal dvišalę mazuto pirkimo sutartį „Glencore Energy“ įsipareigojo prieš kiekvienam tanklaiviui atvykstant į uostą Klaipėdoje pateikti mažasierio mazuto kilmės dokumentus – ji tai ir padarė.
Sutarties sąlygose yra išskirta išplėstinė dalis, kurioje nurodoma, kad „Glencore Energy“ ir VŠT dvišalis sandoris negali suteikti bet kokios finansinės, ekonominės ar kitos naudos sankcionuotoms valstybėms, įmonėms ar asmenims, įskaitant Rusiją, Baltarusiją, Rusijos okupuotą Krymą, Donecko, Luhansko teritorijas.
Marga naftos kilmės šalis
Neatmetama prielaida, jog įmonė „Glencore Energy“ galbūt galėjo maišyti skirtingų tiekėjų naftą, kad pakeistų žaliavos kilmę.
Pavyzdžiui, jei laivo dydis siekia 100 tūkst. tonų ir jame 51 proc. naftos yra iš Norvegijos, o kita – iš Rusijos, rezultatas – jos kilmė ES, nes Norvegija yra Europos laisvosios prekybos asociacijos šalis.
Jeigu toks „europietiškas“ krovinys toliau būtų maišomas, įpilant dar 49 proc. rusiškos naftos, ji tebeturėtų ES kilmę, nors realiai jame du trečdaliai naftos būtų iš Rusijos. Todėl tik žaliavos kilmės sertifikatas gali atsakyti į klausimą, kurioje šalyje yra išgauta nafta.
Nors ES yra įvedusi sankcijas bendrovėms „Gazprom Neft“, „Rosneft“ ir „Transneft“, jos nepalietė privačios, su Rusija siejamos bendrovės „Lukoil“.
Remiantis „Politico“ leidiniu, vien per pirmuosius devynis praėjusių metų mėnesius, po Rusijos invazijos į Ukrainą, „Lukoil“ uždirbo 8,6 mlrd. eurų grynojo pelno – dvigubai daugiau nei per tą patį laiką 2021-aisiais. Vilniuje šilumos energija vis dar gaminama deginant mažasierį mazutą. Gali būti, kad jis pagamintas iš rusiškos naftos.
Nuolat stebi oro ir aplinkos taršą kvapais
Ar mazutui deginti yra gautas aplinkos poveikio leidimas? Atsakydama į šį „Lietuvos ryto“ klausimą bendrovė Vilniaus šilumos tinklai teigė, kad yra atlikusi atranką dėl poveikio aplinkai vertinimo ir gavusi išvadą dėl veiklos leistinumo:
„Nors šildymo sezono metu Vilniuje degintas mažai sieros (iki 1 proc.) turintis mazutas, VŠT itin atidžiai stebi automatinio monitoringo sistemas, kuriose atsispindi emisijų suvestinės. Sistemos, įmontuotos kaminuose, veikia nuolat – kiekvieną sekundę jutikliai fiksuoja emisijas ir kas minutę pateikia standartizuotas reikšmes į sistemą.
Siekiant įsivertinti kvapų sklaidą bendrovės užsakymu nepriklausoma laboratorija kelis kartus atliko kvapų matavimus. Pastarąjį kartą toks tyrimas atliktas šių metų kovo 6 d. Tyrimo metu paimti aplinkos oro mėginiai keliose skirtingose lokacijose. Gauti rezultatai parodė, kad kvapo koncentracija ore neviršija mažiausios koncentracijos, kurią galima išmatuoti, taigi leistinos normos nebuvo viršytos.“
