Reguliariai į Ukrainą vykstantis ir paramą tiek kariams, tiek civiliams vežantis Tomas (vardas pakeistas, redakcijai žinomas, – aut.past.) naujienų portalui lrytas.lt papasakojo, kokią Ukrainą pamatė pirmosiomis karo dienomis, kas jį stebina ir šiandien bei kaip atsidūręs per plauką nuo mirties jis vis tiek nepraranda ryžto gelbėti Ukrainos žmonių.
„Karas yra pavojingas, todėl atsiranda dar didesnis noras daryti viską, kad jis kuo greičiau baigtųsi“, – sako savanoris.
Dvejonių nebeliko jau pirmosiomis dienomis
Lemtingąją 2022-ųjų vasario 24 dieną, kai Rusijos kariuomenė paryčiais įsiveržė į Ukrainą, Tomas dar dirbo Vokietijoje, su logistikos sritimi susijusioje įmonėje. Tačiau žinia apie visai netoliese prasidėjusį karą jį pribloškė – netrukus Tomas nusprendė, kad privalo vykti į Ukrainą ir padėti tokio paties šoko apimtiems žmonėms.
„Supratau, kad reikia kažką daryti. Tuo metu neturėjau automobilio, į feisbuką įdėjau skelbimą ir per maždaug tris valandas atsirado žmogus, kuris man padovanojo automobilį veiklai Ukrainoje. Atvykau į Lietuvą, pasiėmiau automobilį ir išvažiavau daryti kažko – net nežinodamas, ko“, – prisiminė savanoris.
Tiesa, Ukrainoje Tomas yra praleidęs nemažai laiko – anksčiau šioje šalyje dirbo, išnaršė beveik visus jos miestus, todėl netgi turėjo leidimą ten gyventi. Pirmas karo dienas, jau pajudėjęs iš Lietuvos, jis prisimena kaip itin keistas.
„Eismas vyko tik viena kelio puse. Iš Ukrainos į Europą buvo didžiuliai kamščiai, o šalia – vienas kitas automobilis, judantis į priešingą pusę. Supratau, kad aš esu vienas iš nedaugelio, kažkodėl judančių į priešingą pusę“, – portalui lrytas.lt pasakojo pašnekovas.
Paramą karo ištiktiems Ukrainos gyventojams Tomas nusprendė vežti nedelsdamas – iš pradžių, pasak jo, viskas priminė chaosą, nes lietuviai buvo pasiryžę aukoti viską, ką tik rasdavo savo namuose. Todėl į automobilį vyras prisikrovė pačių įvairiausių daiktų.
„Nuo vaikų žaisliukų iki karinių prietaisų. Kas žiūronus namuose rado, kas įdėjo šviežių bandelių, vaistų.
Buvo labai emocionalu, nes jautėsi nuoširdi lietuvių pagalba, visi darė tai, ką galėjo. Nuvežęs paramą, likau Ukrainoje, tačiau karavanai iš Lietuvos judėjo toliau, dėl to tai peraugo į organizuotą pagalbą, atsirado bendraminčių grupės, kurios bendradarbiavo su centrais, fondais“, – aiškino jis.
Visgi, pasak Tomo, klaidų pirmosiomis karo savaitėmis nebuvo išvengta, tačiau pagrindinių karo taisyklių išmokti pavyko gana greitai.
„Pirmas siuntas padalijome vakarų Ukrainai, kuri tuo metu nepatyrė rusų smūgių – visi norėjo sukaupti rezervų, nes žmonės nežinojo, kas bus toliau. Galbūt klaida buvo ta, kad nemaža dalis pirmųjų siuntų nusėdo būtent vakarų Ukrainoje.
O jau tolesnėse paramos kelionėse, kurių metu pradėjome ir evakuoti žmones, pamatėme, kad galime lįsti giliau ir atiduoti paramą tiesiai į rankas. Vienas kolega su savo gerai pravažiuojančiu automobiliu netgi buvo nuvykęs į teritoriją, kuri žemėlapyje jau buvo vaizduojama kaip okupuota rusų.
Miško takais su vietinių pagalba jis apvažiavo rusų pajėgas ir nuvežė karinę paramą partizanams, kurie liko užnugaryje“, – pasakojo savanoris.
Fronto liniją kirsti teko ir pačiam Tomui, tačiau galiausiai teko pasirinkti, į kurias karo zonas susikoncentruoti.
„Supratome, kad visiems padėti negalime – frontas didžiulis, tūkstančiai kilometrų, todėl apsiribojome Kijevo apskritimi, pradėjome kuruoti Charkovą.
Kadangi buvo kritinė situacija miesto chirurginiame skyriuje, buvo labai graži pagalba iš Lietuvos medikų, kurie duodavo receptinius vaistus chirurgams, o šie neturėjo nieko – nei vienkartinių įrankių, nei vaistų.
O kadangi tuščiomis nevažiuosi, tai veži viską – maistą, šalmų, vaistų. Ir norėjome viską atiduoti tiesiai kariams, žmonėms į rankas“, – dėstė jis.
Ukrainą pamatė gražesnę, nei prieš karą
Pasak savanorio, paramą į Ukrainą gabenančių lietuvių – iš tiesų daug, o per daugiau nei metus įgyta patirtis leidžia tautiečių siunčiamą paramą nugabenti ypač tiksliai bei koordinuotai.
„Yra didžiulis skirtumas, lyginant su kitų Europos šalių pagalba, kur viskas vyksta labiau valstybiniu lygmeniu. Lietuvių Ukrainoje tikrai sutiksi, pamatysi, lietuviai važiuoja patys, veža paramą, ir viskas išsigrynina iki to, kad yra perduodama, gabenama, vežama tiems, kuriuos jau žinai, matai jų darbus. Lietuviai, žinodami rusų, ukrainiečių kalbas, užmegzdami kontaktą, žymiai tiksliau perduoda paramą.
Jie gali nugabenti ją maksimaliai giliai, atiduoti tiesiai į rankas. Lietuvių parama yra tikslinė, todėl visi fondai, kurie veikia, daro milžinišką darbą. Parama bet kuriam lietuvių sukurtam fondui yra labai svarbi“, – dėmesį atkreipė pašnekovas.
Paklaustas, kaip patys ukrainiečiai šiandien sutinka atvykstančius lietuvius, Tomas pastebėjo, kad pasitikėjimas jais karo metu tik dar labiau išaugo.
„Tave jau įsileidžia, pažįsta. Tikra brolybė – visur tave priims, pamaitins, priims pernakvoti“, – pabrėžė jis.
Tiesa, paramą į Ukrainą nuolat vežantis savanoris išskyrė ir vieną keistenybę – pasak jo, šią šalį prasidėjus karui jis pats pamatė visai kitomis akimis. Nors ir griaunama agresoriaus, Ukraina Tomui pasirodė gražesnė nei bet kada.
„Iki karo pradžios Ukrainoje nebuvau buvęs kelerius paskutinius metus, nemačiau, kaip ji keitėsi. Kas keisčiausia, jog aš Ukrainą pamačiau žymiai gražesnę, tvarkingesnę karo metu, nei palikau ją prieš tuos kelerius metus.
Įsivaizduokime: girdi artileriją, kuri artėja prie tavęs, šalia sprogimai, bet kiemsargiai vykdo savo pareigas, per apšaudymą jie su šluotomis valo gatves. Pamačiau, kaip šalis pasikeitė, kaip miestai tampa švaresni, keliai tvarkomi, tad pati Ukraina man pasirodė daug tvarkingesnė ir europietiškesnė.
O žmonių nuotaikos – taip, buvo šokas, pasimetimas, nežinia, kas bus toliau. Buvo matyti, kad moterys ir vaikai važiuoja nežinia kur, turi minimaliai daiktų, ir skaudžiausia buvo matyti didžiules eiles prie sienos, kur moterys ir vaikai stovėjo, nebuvo nei kur pasišildyti, ir valandų valandas turi ten laukti. Mane šokiravo, kad jie turėjo taip kentėti, pereinant sieną“, – prisiminė Tomas.
Tačiau šiandien, pasak jo, karo siaubus kasdien matantys žmonės prie pavojaus sirenų ar kitų negandų jau pripratę.
„Kaip ir Lietuvoje žmonės emociškai labiau priprato prie karo, taip ir ukrainiečiai – jie įpratę prie sirenų ir jau ne visada į jas reaguoja. Ukrainoje atsistatė elektros sistema ir viskas funkcionuoja. Žmonės irgi yra įpratę prie visko ir lygiai taip pat toliau remia frontą, eina į darbą, kas gali, tas savaip padeda“, – kalbėjo Tomas.
Prisiminė ir kraują stingdančią patirtį
Visgi vieno įvykio, nutikusio pačioje karo pradžioje, pats savanoris nepamirš niekada. Ukrainos sostinėje, Kijeve, Tomas akis į akį susidūrė ir su mirtimi.
„Pirmą karo mėnesį, kai Kijevas buvo beveik apsuptas, mes turėjome vykti į vieną iš ligoninių, kur buvo labai daug sužeistų žmonių.
Kaip tik iš Anglijos lietuvių gavome čiužinių, kuriuos turėjome nuvežti į ligoninę. Buvo vakaras, beveik prieš komendanto valandą, temo, ir, begabenant čiužinius civiliniu autobusiuku, blokposte į mane įrėmė ginklą. Kaip tik tuo pačiu metu įsiveržė diversantai su tokiu pat autobusiuku.
Ukrainiečiai gaudė diversantus, ir tas karys, kuris buvo su ginklu, pamanė, kad aš esu tas diversantas. Aš važiavau, jis ant manęs rėkė, pakėliau rankas, pasakiau jam „slaptažodį“, ir mačiau, kad gaidukas beveik leidžiasi ant ginklo. Važiavau iškeltomis rankomis, vairuodamas tik kojomis, kad tik jis matytų.
Kol rėkė ant manęs, paprašiau leidimo, kad jis leistų parodyti pasą, kuris buvo ant panelės, pasakiau tikslą, kur važiuoju, o tada jis suriko, kad turiu vieną minutę dingti iš čia.
Apsukau automobilį, nuverčiau kažkokią būdelę ir geležinkelio bėgiais peršokau į priešingą pusę. Ten mane vėl pasitiko ginkluoti kariai, kurie mane nuvedė paslėpti, nes vyko susišaudymas. Liepė slėptis gimdymo namų rūsyje. Praleidau naktį su gimdyvėmis, kol visus diversantus išgaudė“, – prisiminė Tomas.
Tačiau net ir tokia patirtis noro toliau likti Ukrainoje nesumažino – netgi atvirkščiai.
„Atėjo supratimas, kiek tai, ką darai, yra svarbu, nors ir pavojinga. Karas yra pavojingas, todėl atsiranda dar didesnis noras daryti viską, kad jis kuo greičiau baigtųsi“, – pažymėjo savanoris.
Paklaustas, ar šiandien galėtų pasvarstyti, kada karas galiausiai pasibaigs, Tomas pripažino, kad ukrainiečių ryžtas ir noras gintis yra nepalaužiamas. Visgi, jo manymu, „išmušti“ tokio dydžio Rusijos armiją jiems bus tikrai sunku.
„Rusai turi karių – turi ir visiškai žalių, ir kažkiek profesionalų. Bet jų resursai senka. Žmogiškieji galbūt ir ne, bet kokybė jau žymiai prastesnė.
Ukrainiečiai tuo metu gerina savo kokybę, gauna ginklų, mokosi, veikia greitai. Rusija nebeturi tiek amunicijos, ir matosi, kaip yra sumažėjęs artilerijos panaudojimas, kaip jie bijo privažiuoti prie pozicijų ir technika nebeprivažiuoja tiek arti, kiek anksčiau.
Ukrainiečiai juda priešinga linkme, todėl dabar viskas lyginasi. Jie kaupiasi ir aš asmeniškai jau neužilgo laukiu gražių naujienų“, – prisipažino paramą Ukrainos kariams ir civiliams gabenantis lietuvis.
Pats Tomas teigia karo metu išmokęs ne vieną gyvenimo pamoką. Viena iš jų – kritinėje situacijoje žmonės iš tiesų parodė tikruosius savo veidus.
„Mes apsivalėme nuo neteisingų žmonių. Karo metu paaiškėja, kas yra kas – vieni padeda, kiti kovoja, treti remia, o dar kiti parodo savo tikrą veidą. Dėl to atsirado daug švarumo. Ką man padovanojo karas – aš gyvenime nebūčiau sutikęs tiek teisingų, gerų žmonių.
Ukrainiečių, lietuvių, latvių, estų – tai pamoka, kad kritinėmis situacijomis teisingi ir geri žmonės linkę burtis, ir juos tikrai rasi, jei tik turi noro ir nebijai“, – apibendrino savanoris.
*
„Maži, bet stiprūs“ paramos organizacija nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios 2022 metų vasario 24 dieną jau surinko ir perdavė daugiau nei 400 tūkst. eurų vertės paramos.
Didžiąją dalį paramos sudarė transporto priemonės, dronai, jų dalys, generatoriai, įvairios galingos baterijos, termo kameros, racijos, IT įranga, medicininiai reikmenys, termorūbai, šildymo prietaisai, ilgai negendantis maistas ir kt.
Organizacija pastaruoju metu dėmesį telkia į su dronais susijusius pagalbos projektus. „Maži, bet stiprūs“ organizacijos savanoriai dirba neatlygintinai.
Organizacija, kaip patikima Ukrainos rėmėja, yra patvirtinta Seimo.
„Maži, bet stiprūs“ organizacija nurodo, kad turi platų kontaktų tinklą Ukrainoje, palaiko tiesioginį ryšį su remiamomis brigadomis ir artimai bendradarbiauja su kitomis Lietuvos paramos organizacijomis.
