Dokumentinis Manto Kvedaravičiaus filmas „Mariupolis 2“ sukėlė daug aistrų dėl režisieriaus žūties, filmo tematikos ir jo autorystės. Lietuvoje „Mariupolis 2“ buvo pristatytas Kovo 11-ąją Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kur įvyko lietuviškoji jo premjera.
Paskutinis dokumentinis M.Kvedaravičiaus filmas „Mariupolis 2“ – apie rusų kareivių okupuoto ir sugriauto Mariupolio žmones. Beveik visa juosta nufilmuota evangelikų baptistų bažnyčios viduje bei jos prieigose. Ten nuo bombardavimų slepiasi žmonės – daugiausia moterys, vaikai, senukai. Ten jie gaminasi valgį, meldžiasi.
„Mariupolis 2“ jau įėjo į istoriją. Tai pirmoji kino juosta apie Rusijos sukeltą karą Ukrainoje, nufilmuota vis dar okupuotame Mariupolyje. Ten paskutinėmis 2022 m. kovo dienomis rusai paėmė į nelaisvę ir sušaudė 45 metų režisierių M.Kvedaravičių.
Po M.Kvedaravičiaus žūties filmą „Mariupolis 2“ per rekordiškai trumpą laiką – penkias savaites Prancūzijoje baigė kurti jo sužadėtinė ir bendražygė 30 metų Hana Bilobrova ir montažo režisierė Dounia Sichov. H.Bilobrova iš rusų karių atkirsto Mariupolio parvežė į Lietuvą M.Kvedaravičiaus kūną ir nufilmuotą medžiagą.
Būtent H.Bilobrova, karo pragarą patyrusi savo kailiu, sprendė, kaip filmas turi atrodyti, nes Manto jau nebuvo tarp gyvųjų. Mariupolio istoriją sudėliojo ir pateikė ji. Taip skubama buvo dėl to, kadangi buvo norima šį filmą parodyti Kanų kino festivalyje. O iki jo buvo likusios penkios savaitės.
Aibė nesusipratimų kilo dėl to, kad prieš pradedant kurti filmą patyrusi prodiuserė Uljana Kim su H.Bilobrova nepasirašė sutarties.
„Filmo autorinė sutartis tarp manęs ir pagrindinės prodiuserės U.Kim iki šiol nepasirašyta, – atvykusi į Vilnių pristatyti filmo, portalui lrytas.lt sakė H.Bilobrova. – Aš noriu, kad mudu su Mantu sutartyje būtume pripažinti lygiateisiais „Mariupolis 2“ bendraautoriais ir bendrarežisieriais.“
Kas pasakyta įstatyme?
Kaip pradėti filmo kūrimo darbus, kad tarp abiejų pusių – režisieriaus ir prodiuserio – nekiltų nesusipratimų? Apie teisinius kino gamybos aspektus sutiko papasakoti kino gamybos teisės srityje daugiau nei 10 metų dirbanti teisininkė D.Jurkonytė.
– Pradėjus kurti filmą turbūt jau pirmuosius žingsnius reikia žengti su teisininku? – paklausiau D.Jurkonytės.
– Teisė visada eina gyvenimui iš paskos, ne pirma jo. Tačiau turėti filmo gamybos teisinę strategiją ir dokumentaciją yra tiek pat svarbu, kaip ir turėti filmo gamybos, finansavimo ir sklaidos planą.
Nepamirškime, kad filmas iš vienos pusės yra kūrybinis procesas, iš kitos – verslas. Abi šios pusės turi rasti savo interesų balansą tam, kad tiek viena, tiek kita galėtų egzistuoti.
Siekiant suvaldyti verslo ir kūrėjo finansines rizikas, visada patariu dirbti, bendradarbiauti ir kurti jau ankstyvosiose stadijose pasirašant dokumentus, kuriuose įforminama šalių pareigos, ketinimai, finansiniai santykiai ir turtinės teisės. Iškilus problemoms ir konfliktams dokumentus pasirašinėti paprastai būna vėlu.
– Kas paprastai siūlo pasirašyti bendro darbo sutartį – ar prodiuseris (šiuo atveju U.Kim), ar tas, kuris turi idėją, teikia medžiagą (šiuo atveju H.Bilobrova)? U.Kim H.Bilobrovai pasiūlė, kad filmą reikia pristatyti Kanuose, ši sutiko ir labai skubėjo jį pabaigti.
– Sutartys yra sudaromos bendru šalių susitarimu, tuo suinteresuotos yra abi susitariančios šalys. Tvarkingu atveju sutartys su filmo kūrėjais pasirašomos pradedant filmo vystymą ar gamybą. Sutarties turinyje nurodomas tikrasis šalių bendradarbiavimo vaidmuo, jų teisės ir pareigos, finansiniai aspektai.
Sutartys, kuriose šalys tariasi dėl disponavimo autorinėmis teisėmis tvarkos ir sąlygų, turi būti sudaromos raštu. Kitais atvejais, kai yra susitarimai su kūrybinio vaidmens neatliekančiais asmenimis, jie gali būti ir žodiniai.
– Kai filmas „Mariupolis 2“ buvo rodomas Kanuose, titruose buvo parašyta, kad H.Bilobrova yra filmo bendrarežisierė. Paskui filmo titrai buvo pakeisti: ji buvo įvardyta kaip režisieriaus asistentė ir garso operatorė – kaip techninis darbuotojas. Ar kino industrijoje, jau po filmo premjeros, galimi tokie pakeitimai?
– Dokumentinio filmo žanre filmo režisierius yra žmogus-orkestras, kuris yra filmo kūrybinės idėjos sumanytojas ir įgyvendintojas, o dažnai tuo pačiu metu – filmo operatorius, filmuojantis vaizdą ir įrašantis garsą, filmo montuotojas ar montažo eigos prižiūrėtojas. Taigi dokumentikoje režisierius gali imtis visų filmo gamybos kūrybinių ir techninių darbų.
Vis dėlto svarbiausia čia lieka kūrybinė, idėjinė, iniciatyvinė dalis, kuri nulemia tai, ar žmogus režisuoja filmą, ar tik atlieka techninius, pagalbinius jo gamybos darbus.
Filmo režisierius turi moralines teises į savo kūrybinį indėlį ir patį filmą. Pirmiausia – teisę vadintis filmo režisieriumi, būti juo pripažįstamu ir nurodomu filmo titruose. Kita vertus, asmuo, kurio veikla ir indėlis į filmą nesudaro filmo režisieriaus kūrybinės apimties, tokios teisės neturi.
Man nėra žinomos faktinės aplinkybės, todėl komentuoti dėl pakeitimų ir jų priežasties plačiau neturiu pagrindo.
– Kam priklauso filmo „Mariupolis 2“ turtinės teisės?
– Pagal Lietuvos teisę, filmo, kaip audiovizualinio kūrinio, turtinės gretutinės teisės priklauso filmo prodiuseriui (audiovizualinio kūrinio pirmojo įrašo gamintojui), t.y. asmeniui, kuris verčiasi filmų gamybos veikla ir yra atsakingas už filmo kūrybinį, organizacinį ir finansavimo procesą.
Šios teisės nurodytos Lietuvos Respublikos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (ATGTĮ) 57 str., pavadinkime jas prodiuserinėmis teisėmis. Prodiuserines teises į filmą prodiuseris įgauna automatiškai nuo to momento, kai pagaminamas filmo įrašas (skaitmeninis failas).
Filmo bendraautorių kolektyvas – tai filmo režisierius, scenarijaus autorius, pagrindinis operatorius, pagrindinis dailininkas ir kompozitorius, sukūręs muziką specialiai filmui (sąrašas numatytas ATGTĮ 11 str.). Šie asmenys turi autorines turtines teises į savo kūrybinį indėlį (ATGTĮ 11 str. ir 15 str.), taip pat neturtinę (moralinę) autorystės teisę vadintis filmo režisieriumi, scenaristu ir t.t. (ATGTĮ 14 str.).
Vadovaujantis ATGTĮ 11 str. numatyta prezumpcija, prodiuseris, sudarantis sutartis su filmo bendraautorių kolektyvu, perima visas šių asmenų autorines turtines teises į jų kūrybinį indėlį filme tam, kad galėtų laisvai disponuoti savosiomis prodiuserinėmis teisėmis. Taigi prodiuseriui priklauso ne tik prodiuserinės teisės, bet ir filmo kūrėjų autorinės turtinės teisės į filmą.
Tuo tarpu neturtinės (moralinės) autorystės teisės visada lieka kūrėjams, jos negali būti perleidžiamos ar jų atsisakoma.
Kūrėjams taip pat lieka teisė gauti atlyginimą už tam tikrus kūrinio naudojimo būdus: dalį šio atlyginimo moka prodiuseriai sudarytų su kūrėjais sutarčių pagrindu, o dalį – kolektyvinio teisių administravimo asociacijos, surenkančios ir paskirstančios kūrėjams priklausantį atlyginimą (pvz., už retransliaciją, viešą atlikimą, atgaminimą).
– Kokia finansų dalis baigus filmą paprastai lieka prodiuseriams ir nuo ko – nuo filmo rodymų kino teatruose, festivaliuose?
– Tai – komercinės filmų verslo sąlygos, kurių negaliu komentuoti.
– Tačiau filmo „Mariupolis 2“ atsiradimo istorija – išskirtinė. Mariupolyje filmavęs M.Kvedaravičius ten žuvo. Filmą, kaip jį įsivaizduoja, sukūrė kartu su juo Mariupolyje buvusi H.Bilobrova. Kaip tokiu atveju turėtų būti pasirašoma autorinė sutartis? Ar Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme yra numatyta išimčių?
– Bet kuriuo atveju Autorių ir gretutinių teisių įstatymas filmo bendraautoriais laiko filmo režisierių, scenaristą, pagrindinį dailininką, pagrindinį operatorių ir muzikos autorių, kai muzika sukurta specialiai filmui.
M.Kvedaravičiaus, kaip filmo režisieriaus, mirties atveju autorines turtines teises į filmo medžiagą perima jo paveldėtojai, čia jokių išimčių nėra. M.Kvedaravičiaus turtinėmis teisėmis turi teisę disponuoti (įskaitant autorinių sutarčių pasirašymą) tik jo paveldėtojai.
– Kilus nesutarimams su U.Kim, H.Bilobrova atsisakė finansinės savo dalies už filmą „Mariupolis 2“. Bet juk tai – neteisinga. Jei ji nebūtų parvežusi juostos iš Mariupolio, šio filmo apskritai nebūtų buvę. Kokia dalis priklausytų H.Bilobrovai (nuo filmo kaip kūrinio, nuo jo rodymų?) ir kokiu atveju (pasirašius sutartį su U.Kim?).
– Šiame klausime daug prielaidų, kurios yra man nežinomos. Iš teisinės pusės teisę į atlyginimą už filmo naudojimą turi filmo bendraautoriai (ATGTĮ 11 str. nurodyti asmenys). Ši teisė yra numatyta įstatyme ir nepriklauso nuo sudarytų ar nesudarytų sutarčių. Visi kiti atvejai – kokio nors atlygio už prisidėjimą prie filmo gamybos nustatymas ir jo dydis – yra komercinių susitarimų objektas.
Primename, pagrindiniai filmo „Mariupolis 2“ prodiuseriai – Lietuvos kino gamybos kompanijos „Studio Uljana Kim“, kurios vadovė yra U.Kim, ir „Extimacy Films“ (tai paties M.Kvedaravičiaus prodiuserinė kompanija, kurią perėmė jo sūnus Samuelis Kvedaravičius), koprodiuseriai – Nadia Turincev, Omar El Kadi („Easy Riders Films“, Prancūzija) ir Thanassis Karathanos, Martin Hampel („Twenty Twenty Vision Filmproduktion GmbH“, Vokietija).
