Žvalgybos ataskaitoje – Rusijos kariniai planai, alternatyva V. Putinui ir išaugusi grėsmė Lietuvos piliečiams

Portalas lrytas.lt kviečia susipažinti, kas praėjusiais metais kėlė didžiausią grėsmę mūsų šalies nacionaliniam saugumui.

Nors agresorėmis laikomos visos trys valstybės – Rusija, Baltarusija ir Kinija – neabejojama, kad didžiausią pavojų Lietuvai vis dėlto kelia karą Ukrainoje sukėlusi Rusija.

„Rusijos karas prieš Ukrainą tapo nemenku išbandymu žvalgybos bendruomenei, bet išgrynino grėsmes, kurios kyla Lietuvai, mūsų regionui ir visai Europai. Labiau nei bet kada iki šiol tapo akivaizdu, kad Rusija ir jos apsisprendimas naudoti karinę jėgą yra didžiausia grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui“, – tvirtinama ataskaitoje.

Tiesa, pažymima, kad autoritaro Aliaksandro Lukašenkos valdoma Baltarusija, vis labiau priklausoma nuo Rusijos, yra to paties grėsmių paveikslo dalis.

„Lietuvos piliečius ir verslą žvalgyba taip pat ne kartą perspėjo apie rizikas Rusijoje ir Baltarusijoje. Atsakingai kartojame, kad mūsų piliečiams, kertantiems šių priešiškų valstybių sienas, provokacijų ir verbavimo pavojus ne tik niekur nedingo, bet ir padidėjo“, – perspėjama kasmetiniame grėsmių vertinime.

Žvalgyba nurodo, kad, nors Lietuvos visuomenė demonstruoja atsparumą priešiškai propagandai, bet Rusijai iki šiol pavyksta savo tikslams pasitelkti prokremliškų pažiūrų asmenis Lietuvoje.

„Po Rusijos invazijos į Ukrainą Lietuva griežčiau riboja Rusijos propagandą, mažina jos prieinamumą, tačiau Rusijos propagandos portalams turinį kuriantys asmenys Lietuvoje tęsia veiklą. Lietuvai pradėjus šalinti sovietų kariams skirtus monumentus prokremliškų pažiūrų aktyvistai eskaluoja šio paveldo objektų klausimus ir siekia į šį procesą įtraukti tarptautines organizacijas.

Kremlius suinteresuotas pademonstruoti, kad Rusijos tarptautinė izoliacija mažėja, todėl vyriausybei pavaldžios organizacijos ieškojo Lietuvoje asmenų, norinčių dalyvauti Rusijos užsienio politiką teisinančiuose tarptautiniuose renginiuose“, – akcentuojama paskelbtame dokumente.

Ataskaitoje didžiausias dėmesys skirtas Rusijai. Pažymima, kad prieš Ukrainą kariaujanti Rusija tampa totalitarine valstybe, o karas padeda stiprinti asmeninę Vladimiro Putino valdžią, nes suteikia pretekstą represuoti režimo priešininkus ir galimybę tikrinti elito bei jėgos struktūrų lojalumą.

Agresija prieš Ukrainą atskleidė režimo neefektyvumą ir korupciją, nesugebėjimą užtikrinti ekonomikos plėtros. Nors Vakarų sankcijos nesukėlė ekonomikos žlugimo, šalies ūkio problemos nuosekliai auga.

„Artimiausioje perspektyvoje Rusija yra pajėgi tęsti karą ir išlaikyti visuomenės kontrolę, tačiau valdžia turi mobilizuoti vis daugiau šalies resursų – tai ardo režimo politinį ir ekonominį pagrindą“, – teigiama ataskaitoje.

Nepaisydama Ukrainoje patiriamų nuostolių, Rusija siekia stiprinti ginkluotųjų pajėgų potencialą. Rusija didina karių skaičių ir išlaidas gynybai, taip ruošiasi ilgalaikiam konfliktui su Ukraina ir Vakarais. Nors Rusijos ekonomiką riboja sankcijos, tai netrukdys prioriteto tvarka finansuoti išaugusius karinius poreikius visuomenės gerovės sąskaita.

Pabrėžiama, kad dėl karo prieš Ukrainą Rusijos kariniai pajėgumai Baltijos jūros regione sumažėjo tik laikinai. Rusija teiks pirmenybę kuo greitesniam regiono karinės grupuotės atkūrimui ir stiprinimui, bet šio proceso rezultatas ir trukmė labai priklausys nuo karo eigos ir Ukrainoje Rusijos patirtų nuostolių.

Žvalgybos vertinimu, Rusijos Privačios karinės ir saugumo kompanijos (PKSK) būtų pajėgios vykdyti riboto masto operacijas prieš Lietuvą, daugiausia susijusias su nekinetine veikla, kaip taikinių žvalgyba, informacijos apie svarbiausius valstybės objektus rinkimas.

Gebėjimas veikti priedangoje ir narių turima kovinė patirtis sudaro sąlygas diversinių veiksmų, sabotažo operacijoms, socialinių neramumų visuomenėje skatinimui.

Saugumo situaciją regione blogina ir Baltarusijos dalyvavimas kare prieš Ukrainą. Baltarusija ne tik suteikė Rusijai galimybę naudotis savo teritorija karinėms operacijoms prieš Ukrainą, bet ir leido dislokuoti ginkluotųjų pajėgų kontingentą.

Konstatuojama, kad tai neigiamai veikia Lietuvos ir kitų NATO valstybių saugumą, nes kilus konfliktui su Vakarais Rusija nevaržomai naudotųsi Baltarusijos teritorija ir karine pagalba.

„Baltarusija tikisi, kad Maskvos finansinė parama padės sušvelninti šaliai taikomų Vakarų sankcijų padarinius, tačiau Rusijai patiriant nesėkmes Ukrainoje ar augant nuostoliams dėl taikomų sankcijų galimybės remti Baltarusijos režimą, labai tikėtina, mažės“, – aiškinama ataskaitoje.

Kaip niekad didelis dėmesys grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime skiriamas Kinijai. Pastebima, kad jos lyderis Xi Jinpingas užsitikrino neribotą valdžią, eliminavo politinius oponentus, tačiau dėl įvairių problemų kylantis visuomenės nepasitenkinimas verčia Kinijos valdžią stiprinti saugumo aparatą ir represijomis slopinti socialinės įtampos apraiškas.

Kinija demonstruoja, kad santykiuose su Taivanu yra pasiruošusi peržengti „raudonąsias linijas“, ir nors karinė invazija yra mažai tikėtina, agresyvumas Taivano atžvilgiu augs.

Be to, Pekinas remia Maskvą diplomatinėmis ir informacinėmis priemonėmis, padeda mažinti Rusijai taikomų sankcijų poveikį. Manoma, kad artimoje ir vidutinėje perspektyvoje šalių santykiai intensyvės, tačiau taps vis labiau nelygiaverčiai.

Atkreipiamas dėmesys, kad dėl su diplomatine priedanga dirbusių žvalgybos pareigūnų išsiuntimo Rusijos galimybės vykdyti žmogiškųjų šaltinių žvalgybą Europoje ir Lietuvoje yra sumažėjusios. Pasikeitusios sąlygos verčia žvalgybas ieškoti kitų informacijos rinkimo metodų.

Nors Rusijos žvalgyba didžiausią dėmesį skiria Ukrainai, į Rusiją vykstantiems ir prie sienos su šia valstybe besilankantiems Lietuvos piliečiams kyla rizikų dėl pasienyje suaktyvėjusios Rusijos žvalgybos veiklos.

Taip pat žvalgyba perspėja, kad verslo ryšiai su Rusija ir Baltarusija kelia rizikų nacionaliniam saugumui ir Lietuvos reputacijai. Kai kurie interesų Rusijoje ir Baltarusijoje turintys Lietuvos verslo subjektai siekia toliau vystyti verslą šiose valstybėse. Dalis jų perkelia veiklą į sankcijų netaikančias valstybes arba bando ją vykdyti per ryšių Rusijoje ar Baltarusijoje turinčius asmenis.

Organizuodami sankcijų apėjimo schemas Rusijos subjektai bandė naudotis įmonėmis ir asmenimis Lietuvoje kaip tarpininkais tiekiant Vakaruose pagamintą įrangą į Rusiją.

Galiausiai konstatuojama, kad terorizmo grėsmė Lietuvoje išlieka maža, riziką kelia tik pavieniai radikalizuoti asmenys. Tarptautinės teroristinės organizacijos šiuo metu nėra pajėgios rengti išpuolių, juos planuoja ir vykdo pavieniai islamistinę ideologiją remiantys asmenys.

Migracijos per Baltarusiją maršrutas tapo vienu iš kelių nelegaliai patekti į Europą. Sąlygas nelegaliai migracijai sudaro ne tik žmonių gabentojai, bet ir Baltarusijos pasienio pareigūnai. Tarp į Lietuvą patenkančių nelegalių migrantų nustatoma ryšių su teroristinėmis organizacijomis turinčių asmenų.

Lietuvos žvalgybos vertinimu, siekis atkurti Rusijos galią, panašią į Sovietų Sąjungos ar Rusijos imperijos, yra ilgalaikė V.Putino vizija. Todėl bandymas karu prieš Ukrainą atkurti Rusijos didybę virto stiprėjančiomis represijomis, militarizacija ir nenuosekliais bandymais sukonstruoti režimo politiką palaikančią ideologiją.

Karas padeda stiprinti asmeninę V.Putino valdžią, tikrinti elito lojalumą, suteikia pretekstą represuoti drįstančius atvirai prieštarauti valdžios sprendimams ir nuomonei.

Didėjanti tarptautinė izoliacija mažina galimybes sklisti liberalioms vakarietiškoms idėjoms, kurias režimas laiko viena svarbiausių grėsmių. Per vienerius karo metus Rusijoje buvo galutinai sunaikintos nepriklausomos žiniasklaidos priemonės ir visuomeninės organizacijos, iš šalies savanoriškai ar priverstinai išvyko ne tik dauguma politinės opozicijos, bet ir liberalios inteligentijos atstovų.

Karas atskleidė režimo neefektyvumą ir korupciją, išryškino Rusijos karinės galios trūkumus, parodė, kad šalis neturi galimybės savarankiškai užsitikrinti ekonominę bei technologinę plėtrą. Priklausomybė nuo energetinių resursų eksporto sustiprėjo, o alternatyvos tokiam ekonomikos modeliui nėra.

Režimas tikisi perorientuoti prekybą į „draugiškus“ regionus, o prekių ir technologijų, kurioms alternatyvų nėra, įsigyti iš „nedraugiškų“ Vakarų naudodamasis sankcijų apėjimo schemomis.

Vakarų šalių sankcijos nesukėlė staigaus ekonomikos žlugimo, tačiau Rusijos ekonominės problemos – priklausomybė nuo žaliavų eksporto, neefektyvi logistika, gamybos mažėjimas dėl komponentų ir technologijų trūkumo, biudžeto deficitas – nuosekliai auga ir, tikėtina, artimiausioje perspektyvoje toliau didės.

Didžioji dalis Rusijos visuomenės pasyviai pritarė karui, tačiau paskelbta mobilizacija parodė, kad parama nėra tokia didelė, kaip siekia pavaizduoti režimo propaganda. Nepasitenkinimas režimo politika šiuo metu yra pasyvus – dažniausiai vengiama mobilizacijos, skundžiamasi dėl blogo aprūpinimo ir netvarkos kariuomenėje.

Tačiau Rusijos visuomenė ima mažiau pasitikėti propaganda, daugėja taikos derybų šalininkų. Be to, blogėja ir ekonominė padėtis, todėl, tikėtina, artimoje perspektyvoje nepasitenkinimas Kremliaus politika didės.

Režimas siekia išvengti tokios situacijos, prie karo realijų visuomenę pratina palaipsniui, tam pasitelkia retoriką apie „specialiąją karinę operaciją“, „dalinę“ ir „ribotą“ mobilizaciją, o karo padėtį įvedė tik dalyje Rusijos teritorijos.

Valdantysis elitas ir jėgos institucijos išlieka lojalūs režimui ir jo politikai, nekvestionuodami vykdo sprendimus, viešai vartoja karingą retoriką, o privatus verslas remia mobilizaciją bei kariuomenės aprūpinimą. Tikėtina, kad lojalumą skatina represijų baimė, prisitaikėliškumas ir alternatyvos V.Putinui nebuvimas.

Didžioji dalis aukščiausių Rusijos valdininkų buvo priversti susitaikyti su pasikeitusiomis aplinkybėmis, nes iš anksto nežinojo apie sprendimą pradėti karą. V.Putinas vengia keisti pareigūnus net ir tada, kai karas akivaizdžiai atskleidžia jų nekompetenciją, nes, tikėtina, šiuo metu nenori kelti papildomos įtampos elitui.

Valdininkija bei stambaus verslo atstovai jaučia įtampą ir nerimą dėl ateities. Anksčiau įprastos režimo praktikos – demokratinių procedūrų imitavimas, Kremliaus grupuočių konkurencija, korupcinė oligarchų veikla Rusijoje bei užsienyje – negalės tęstis stiprėjant režimo totalitarizmo tendencijoms bei valstybės kontrolei ekonomikoje.

Žvalgybos vertinimu, artimiausioje perspektyvoje Rusijos valdantysis režimas yra pajėgus tęsti karą ir represijomis išlaikyti visuomenės kontrolę. Tačiau tam būtina mobilizuoti vis daugiau šalies resursų, o tai ardo politinį ir ekonominį režimo pagrindą.

Neatmestina, kad nesėkmės mūšio lauke, tolesnė mobilizacija, staigus ekonominės padėties blogėjimas turės neigiamų pasekmių režimo stabilumui. Tikėtina alternatyva V.Putino režimui yra kitas autoritarinis režimas, todėl vidutinėje perspektyvoje Rusija išliks nestabilumo ir grėsmių šaltiniu regione.

Vienas svarbiausių Rusijos užsienio politikos tikslų – išlaikyti įtaką posovietinėje erdvėje. Nors karas prieš Ukrainą šiuo metu yra Kremliaus prioritetas, Rusija kuria planus stiprinti Nepriklausomų valstybių sandraugos, Eurazijos ekonominės sąjungos integraciją ir toliau plėtoti Sąjunginės valstybės projektą.

A.Lukašenkos režimas, kuris atvirai remia Rusijos agresiją prieš Ukrainą, yra priklausomas nuo Rusijos. Kitos posovietinės šalys abejoja Kremliaus motyvais pradėti karą ir demonstruoja savo nepasitenkinimą jo politika.

Tačiau Rusijos poreikis perorientuoti tarptautinę prekybą ir logistiką, kurti sankcijų vengimo ir finansinių atsiskaitymų schemas yra ekonomiškai naudingas Pietų Kaukazo ir Centrinės Azijos valstybėms. Rusija planuoja didinti jų priklausomybę pasinaudodama ekonominiu bendradarbiavimu ir investiciniais projektais, tikėdamasi, kad tai ribos šių valstybių santykius su Vakarais, o ateityje skatins ir politinę integraciją.

Rusija tęsia ir tradicinę politiką tiesiogiai kištis į regiono valstybių vidaus reikalus. Moldovoje, Sakartvele, Armėnijoje Rusija tiesiogiai remia prokremliškas jėgas ir tikisi jų atėjimo į valdžią rinkimų keliu. Taip pat išnaudojami konfliktai ir įtampos Kalnų Karabache, Abchazijoje, Pietų Osetijoje, Padniestrėje, Gagauzijoje.

Kol Rusijos resursai skiriami karui prieš Ukrainą, šių konfliktų aktyvus skatinimas ir karinis spaudimas posovietinėms šalims artimiausioje perspektyvoje mažai tikėtinas.

Praėjus metams nuo karo prieš Ukrainą pradžios, Rusija neatsisako savo strateginių tikslų Ukrainoje, nors ir nesugeba jų pasiekti. Anot žvalgybos, nors nesiseka įgyti lemiamos persvaros, Rusija, o tiksliau prezidentas V.Putinas, negali leisti sau pralaimėti, todėl neatsisako melagingo naratyvo, kad dėl karo Ukrainoje yra kalti Vakarai.

Rusija siekia visiško Ukrainos kaip savarankiškos valstybės sunaikinimo, todėl atmeta tiek konstruktyvaus dialogo, tiek konflikto sprendimo diplomatinėmis priemonėmis galimybes. Rusijos sprendimas pradėti mobilizaciją parodė jos siekį kompensuoti ginkluotųjų pajėgų (GP) personalo nuostolius ir formuoti naujus dalinius.

V.Putinas nurodė nuo 2023 m. padidinti Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų personalo skaičių iki daugiau nei 2 mln., buvo sukurta 137 tūkst. naujų etatų. Gruodį Gynybos ministerijos kolegijos posėdyje buvo pristatyta didelio masto Rusijos GP reorganizacija, kuria bus stiprinami Rusijos pajėgumai Vakarų kryptimi.

Paskelbta apie planus dar 350 tūkst. didinti karinio personalo GP ribinį skaičių, suformuoti tris naujas motošaulių divizijas, o septynias motošaulių brigadas reorganizuoti į divizijas – sustiprinti maždaug triskart. Skaičiuojama, kad, įgyvendinus pokyčius, personalo, ginkluotės ir kovos technikos skaičius dabartinės Vakarų karinės apygardos ribose padidėtų 30–50 procentų.

Vis dėlto šie pokyčiai įmanomi tik ilgalaikėje perspektyvoje, todėl reformos nepaveiks dabartinių kovos veiksmų Ukrainoje.

Be to, paskelbta apie planus 2023 m. – dvejais metais anksčiau – surengti strateginius karinius mokymus „Zapad“. Tikėtina, kad Rusija taip siekia geriau pritaikyti savo GP ilgalaikei konfrontacijai su Vakarais ir stiprina regioninį atgrasymą dėl planuojamos Suomijos ir Švedijos narystės NATO.

Tęsiamas ilgalaikis procesas stiprinti Rusijos karinį potencialą, nepaisant dabar Ukrainoje patiriamų nuostolių. Pasiruošimas ilgalaikiam konfliktui Rusijai atsieina brangiai, tačiau karinės išlaidos Rusijoje yra svarbesnės nei bet kokioms vidaus problemoms spręsti reikalingos lėšos.

Dėl to Rusijos karinis biudžetas 2022 m. padidintas trečdaliu, 2023 m. pasieks beveik 5 trln. rublių (66 mlrd. eurų), o pridėjus neskelbiamus ir karo metu vis labiau įslaptinamus išlaidų punktus suma bus dar trečdaliu didesnė. Kremliaus apsisprendimas tęsti karą bet kokia kaina rodo, kad Rusija prisiima dideles išlaidas.

Kad atremtų įsivaizduojamas grėsmes, Maskva yra pasirengusi aukoti savo politinę reputaciją, ekonomikos stabilumo likučius ir žmonių gyvybes. Nors sankcijos ir riboja Rusijos ekonomiką, tačiau tai netaps kliūtimi prioriteto tvarka finansuoti gerokai išaugusius karinius poreikius visuomenės gerovės sąskaita.

Rusijai nepavykstant pasiekti tikslų konvencinėmis karinėmis ar politinėmis priemonėmis, periodiškai griebiamasi branduolinio šantažo.

Gąsdinimai branduolinio ginklo panaudojimu ar Ukrainos atominių jėgainių sunaikinimu yra skirti dviem adresatams. Vakarus Kremlius siekia atgrasyti nuo tolesnės paramos Ukrainai, o vidaus auditoriją Rusijos propaganda verčia patikėti, kad šaliai iškilusi egzistencinė grėsmė, ir taip pateisinti mobilizacijos poreikį.

Kaliningrado visuomenės reakcija į karą parodė, kad, nepaisant santykinai aktyvesnių kontaktų su Vakarais, regionas neišsiskiria iš kitų Rusijos Federacijos subjektų. Protestai karo bei mobilizacijos pradžioje buvo minimalūs ir nuslopo be didelių valdžios pastangų.

Regiono valdžia aktyviai organizuoja mobilizaciją, materialinę paramą ginkluotosioms pajėgoms, Rusijos pastangoms įsitvirtinti okupuotuose Ukrainos regionuose. Taip vietos valdžia siekia pademonstruoti lojalumą Kremliui ir jo priimtiems sprendimams.

Dar prieš pradėdama agresiją Ukrainoje Rusija ruošė Kaliningrado srities aprūpinimą ir infrastruktūrą dirbti izoliuotu režimu: rūpinosi papildomais keltais ir laivais, kuriais sričiai reikalingos prekės galėtų būti gabenamos jūra, stiprino srities galimybes apsirūpinti energijos ištekliais išvengiant tranzito per Lietuvą.

Kaliningrado srities ekonomika susiduria su rimtais logistiniais iššūkiais ir gamybos mažėjimu didėjant izoliacijai nuo Vakarų valstybių, tačiau regiono valdžia kol kas bando prisitaikyti prie situacijos trumpalaikiais sprendimais – ieškodama alternatyvių logistikos schemų, subsidijuodama pramonę ir švelnindama socialines ekonominių problemų pasekmes.

Žvalgybos vertinimu, Kremlius siekia parengti Kaliningrado sritį visiškai izoliacijai ir savarankiškam energetinės sistemos funkcionavimui. Kaliningrado srities administracija ir verslas yra susirūpinę ekonominėmis problemomis ir siekia išlaikyti prekių bei energetinių resursų tranzitą per Lietuvą. Tačiau požymių, kad režimo kontrolei regione kiltų didesnių politinių grėsmių, nėra.

Tikėtina, kad Kremlius ir šiuo atveju sieks pademonstruoti, jog santykiai su Europos valstybėmis turi būti vykdomi griežtai pagal Rusijos reikalavimus. Jei tranzito sąlygos netenkins ar srityje gilės ekonominės problemos, Kremlius, tikėtina, rinksis sprendimus didinti įtampą regione, siekdamas bent simbolinių nuolaidų.

Kaliningrado srities karinius pajėgumus neigiamai veikia karas prieš Ukrainą, tačiau jų gebėjimas kelti karines grėsmes Baltijos jūros regione sumažėjo tik iš dalies. Perdislokavimas į okupuotas teritorijas Ukrainoje labiausiai paveikė sausumos komponentą, o jūrų ir oro komponentai išliko beveik nepakitę.

Į Juodąją jūrą dar 2022 m. sausį išvyko trys didieji desanto laivai su kariais ir kovos technika. Taip pat į Krymą buvo perkelti keturi daugiafunkciai naikintuvai Su-30SM. Kiti pajėgumai liko Kaliningrade ir toliau atlieka funkcijas.

Maža to, oro komponento pajėgumai yra stiprinami, nes Kryme prarasti orlaiviai pakeisti – į Kaliningrado sritį atgabenti mažiausiai keturi modernesni Su-30SM2 modelio naikintuvai.

Kaliningrado srities karinės grupuotės pajėgumų užtenka vykdyti vieną svarbiausių jos funkcijų – sukurti atgrasomąjį A2/AD (angl. Anti-Access/Area Denial) efektą, t.y. trukdyti oponentui laiku Baltijos jūros regione dislokuoti reikiamus gynybinius pajėgumus ir trikdyti jau regione esančių pajėgų veiksmus, taip galimo konflikto pirminėje fazėje suteikiant Rusijai pranašumą.

Šią funkciją atlieka kitų pajėgų – ilgojo ir trumpojo nuotolio raketų sistemų, oro ir kranto gynybos, radioelektroninės kovos vienetai, kurių karas prieš Ukrainą beveik nepalietė. Dėl to A2/AD funkciją Kaliningradas toliau atliks ir ją stiprins.

Žvalgyba nurodo, kad Rusijos karinės galios sumažėjimo Baltijos jūros regione efektas bus laikinas. Rusija sieks kaip įmanoma greičiau atkurti ir stiprinti dabar dėl karo prieš Ukrainą sumažėjusius sausumos komponento pajėgumus.

Ji išlaikys prioritetą stiprinti Kaliningrado karinę grupuotę kurdama naujus karinius vienetus, komplektuodama jų personalą ir modernizuodama srityje sutelktą karinę techniką.

Kaliningrado karinės grupuotės atkūrimas ir stiprinimas labai priklausys nuo karo prieš Ukrainą eigos: kuo didesnių resursų reikės karui, tuo ilgiau užtruks Kaliningrado karinės grupuotės galios atkūrimas ir vystymas.

Lietuvos žvalgyba įvertino, kad Baltarusijos lyderis A.Lukašenka remia Rusiją leisdamas naudotis Baltarusijos teritorija, oro erdve ir infrastruktūra, teikdamas aprūpinimą, sutelkdamas Baltarusijos pajėgas prie Ukrainos sienos, bet vengia tiesiogiai dalyvauti karo veiksmuose Ukrainoje.

Kaip nurodoma ataskaitoje, visapusiška A.Lukašenkos parama sudarė sąlygas Rusijos puolimui Ukrainos šiaurėje. Užsitęsus karui ir Rusijai vis labiau stingant ginkluotės, Baltarusija teikia Rusijai paramą perduodama kovos techniką, ginkluotę ir amuniciją.

„A.Lukašenka kaltina Ukrainą, kad ji neva rengiasi pulti Baltarusiją. Vis dėlto A.Lukašenka atmeta įsitraukimo į karinius veiksmus Ukrainos teritorijoje galimybę. Jis pripažįsta, kad Baltarusija dalyvauja Rusijos vadinamojoje „specialiojoje operacijoje“, bet pabrėžia Baltarusijos atliekamą vaidmenį – Baltarusija neva saugo Rusijos užnugarį.

Nepaisant menamos grėsmės iš Vakarų, nuo 2022 m. vasario Baltarusijos pajėgos yra dislokuotos pasienyje su Ukraina“, – rašoma ataskaitoje.

Praėjusių metų spalį A.Lukašenka paskelbė, kad dėl padidėjusių grėsmių Sąjunginei valstybei iš Vakarų ir Ukrainos jis su V.Putinu nusprendė aktyvuoti bendrą Rusijos ir Baltarusijos regioninę karinę grupuotę – prisidengiant šiuo pranešimu į Baltarusiją dar kartą perdislokuotas didelis Rusijos pajėgų kontingentas.

Taip pat Rusija planuoja paruošti Baltarusijos GP orlaivius nešti branduolinius užtaisus.

„Galimybė Rusijai bet kada perdislokuoti reikiamo dydžio pajėgas į Baltarusijos teritoriją neigiamai veikia Lietuvos ir kitų NATO narių saugumą. Konflikto su Vakarais atveju Rusija nevaržomai naudotųsi Baltarusijos teritorija, oro erdve ir infrastruktūra. Be to, A.Lukašenka Rusijai suteiktų ir reikalingą karinę paramą“, – įvertino žvalgyba.

Žvalgybos vertinimu, pagrindinis A.Lukašenkos tikslas – išlikti valdžioje, todėl režimas vengs Baltarusijos visuomenėje nepopuliarų sprendimų, tačiau išlaikys gyventojų kontrolę ir represijas.

A.Lukašenka tikisi, kad Maskvos teikiama finansinė parama padės sušvelninti Baltarusijai taikomų tarptautinių sankcijų padarinius ir išlaikyti valstybės finansų stabilumą.

„Kremlius yra suinteresuotas palaipsniui stiprinti Baltarusijos susaistymą. Tai daroma vystant Sąjunginę valstybę – įgyvendinant 2021 m. lapkritį pasirašytas 28 sąjungines programas, kuriose numatytos bendros netiesioginių mokesčių rinkimo taisyklės, įvairių su finansais susijusių reguliavimų suvienodinimas. Tikėtina, kad 2023 m. prasidės derybos su Rusija dėl Sąjunginės valstybės plėtojimo 2024–2026 metais“, – prognozavo žvalgyba.

Jų vertinimu, Baltarusijos režimas sėkmingai išlaiko valdžią, o prie to stipriai prisideda šalies saugumo tarnybos ir teisėsaugos institucijos, vykdančios griežtą gyventojų kontrolę. Jos ir kitos svarbiausios režimo institucijos – ministerijos, teismai, savivalda – yra lojalios A.Lukašenkai.

Žvalgybos vertinimu, labai tikėtina, kad šiemet didžiausią dėmesį Baltarusijos režimas skirs pasiruošti artėjantiems rinkimams. Bendrą rinkimų dieną – 2024 m. vasario 25 d. – Baltarusijoje vyks vietos valdžios ir parlamento rinkimai, taip pat bus renkami naujai kuriamo Visos Baltarusijos nacionalinis susirinkimo (VBNS) nariai.

Tikėtina, kad ruošiantis rinkimams šalyje tęsis gyventojų bauginimas ir represijos siekiant juos atgrasyti nuo dalyvavimo protestuose.

Be to, Baltarusijoje baigiama butaforinė konstitucinės santvarkos reforma, kuria siekiama įtvirtinti A.Lukašenkos valdymą. 2023 m. pradžioje priėmus reglamentuojantį įstatymą galutinai įteisinta nauja aukščiausia įstatymų leidžiamosios valdžios institucija – Visos Baltarusijos nacionalinis susirinkimas (VBNS).

Jei nuspręs pasitraukti iš prezidento posto, tapęs VBNS pirmininku A.Lukašenka galės išlaikyti valdžią ir įtaką šalyje.

Lietuvos žvalgyba ataskaitoje nurodo, kad Rusijos invazija į Ukrainą tapo iššūkiu Pekinui – Kinijai tenka balansuoti tarp „nesikišimo politikos“ tradicijos, partnerystės su Rusija ir savo ekonominių interesų bei įvaizdžio Vakaruose.

Anot žvalgybos, Pekinas akivaizdžiai remia Rusiją informacinėje ir diplomatinėje srityse – palaiko Maskvos naratyvą, pasisako prieš karinę paramą Ukrainai, sankcijas Rusijai, tarptautinėse organizacijose susilaiko ar balsuoja prieš Rusijos agresiją smerkiančias rezoliucijas.

Taip pat Kinija padeda mažinti Rusijai taikomų sankcijų poveikį – didina energetinių žaliavų importą iš Rusijos, Kinijos bankai integruoja Rusijos finansines institucijas į Kinijos plėtojamą tarpbankinių atsiskaitymų sistemą.

Tačiau dėl reputacijos ir sankcijų rizikos didžiosios Kinijos kompanijos neprisideda prie Rusijai taikomų sankcijų apėjimo schemų, nors smulkaus ir vidutinio dydžio Kinijos įmonės veikia kaip tarpininkės Rusijai įsigyjant sankcijų ribojamas ir dvejopos paskirties prekes ar technologijas.

„Labai tikėtina, kad Kinija ir toliau rems Rusiją. Pekino vertinimu, ši parama kol kas nekelia didelės žalos ir suteikia strateginių galimybių – palankiomis sąlygomis įsigyti energijos išteklių, plėsti savo kompanijų veiklą Rusijoje, didinti įtaką Rusijos sau prisiskiriamose įtakos zonose (Centrinė Azija, Arktis), išnaudoti Rusiją kaip ideologinę partnerę, kuriant atsvarą Vakarų dominavimui“, – rašoma ataskaitoje.

Anot Lietuvos žvalgybos, labai tikėtina, kad Kinija nėra suinteresuota Rusijos pralaimėjimu kare prieš Ukrainą, ypač tokiu, kuris lemtų režimo pokyčius Kremliuje, nes Pekinas siekia išvengti strateginio neapibrėžtumo.verčiai.

Kinija ir Rusija siekia išlaikyti strateginę autonomiją, todėl mažai tikėtina, kad vidutinėje perspektyvoje šalys sieks kurti kolektyvinės gynybos aljansą.

Žvalgybos vertinimu, labai tikėtina, jog aukščiausia Kinijos valdžios grandis buvo informuota, kad Rusija imsis veiksmų prieš Ukrainą, tačiau tuo metu negalėjo įvertinti karinio konflikto masto ir eigos.

Lietuvos žvalgyba pastebi, kad Kinija susiduria su ilgalaikiais struktūriniais ekonomikos iššūkiais, šaliai nepavyksta pasiekti užsibrėžtų ekonomikos augimo tikslų, smunka gamyba, vidaus vartojimas, eksportas, auga nedarbas.

Dėl prastėjančios ekonominės situacijos ir kitų prieštaringai vertinamų politinių sprendimų Kinijoje kyla socialiniai neramumai, kurie nėra įprastas reiškinys Kinijos visuomenėje.

„Siekdamas užkardyti socialinius neramumus, Kinijos prezidentas Xi Jinpingas skiria didelį dėmesį šalies saugumo aparato priežiūrai ir plėtrai. Xi Jinpingas vis dažniau pabrėžia augančias grėsmes nacionaliniam saugumui dėl esą išorės jėgų veikimo, „spalvotųjų revoliucijų“, diversijų, ardomosios veiklos, separatizmo skatinimo.

Tikėtina, kad šias priežastis Kinijos lyderis vis dažniau išnaudos, siekdamas pateisinti saugumo aparato panaudojimą prieš savo piliečius“, – nurodoma ataskaitoje.

Manoma, kad Kinijoje kylantys ribotos apimties protestai neturės didesnės įtakos režimo stabilumui ir bus numalšinti Kinijos saugumo tarnybų.

Lietuvos žvalgyba ataskaitoje atkreipė dėmesį ir į Kinijos prezidento pristatytą „Globalaus saugumo iniciatyvą“ (GSI), kuria siekiama kurti alternatyvą dabartinei globaliai saugumo architektūrai.

„GSI žymi naują Kinijos (geo)strategijos įgyvendinimo etapą. Remdamasi GSI, „Juostos ir kelio strategija“, turinčia užtikrinti ekonominę ekspansiją, ir „Globalios plėtros iniciatyva“, kurios įgyvendinimas stiprintų Pekino dominavimą tarptautinėse organizacijose, Kinija siekia tapti lydere formuojant globalaus saugumo darbotvarkę“, – nurodoma ataskaitoje.

Visgi, Kinija nėra apibrėžusi konkrečių bendradarbiavimo pagal GSI sričių, todėl labai tikėtina, kad artimoje ir vidutinėje perspektyvoje remdamasi šia iniciatyva Kinija sieks plėsti bendradarbiavimą karinėje ir žvalgybos srityse, taip pat kovoje prieš terorizmą ir „spalvotąsias revoliucijas“.

„Gilesnis Rusijos ir Baltarusijos įsitraukimas į šias sritis, labai tikėtina, neigiamai veiks Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, nes sudarys sąlygas šiems režimams stiprinti saugumo aparatą, skirti didesnius resursus visuomenės kontrolės užtikrinimui.

Labai tikėtina, kad prisijungimo prie GSI procedūra nebus formalizuota, iniciatyvai bus pritariama bendrais pareiškimais ar kitais susitarimais“, – nurodo Lietuvos žvalgyba.

Tuo metu Taivano prisijungimas Xi Jinpingo vizijoje yra pateikiamas kaip kertinis elementas Kinijai siekiant „didžiojo kinų tautos atgimimo“.

„Xi Jinpingas pristato tai kaip istorinę neišvengiamybę, bando pateisinti savo planus istorinėmis interpretacijomis, ideologine priešprieša, tariamomis grėsmėmis nacionaliniam saugumui, kursto šalies gyventojų nacionalizmą bei spartina kariuomenės modernizaciją“, – rašoma ataskaitoje.

Kinija atvirai demonstruoja, jog santykiuose su Taivanu yra pasirengusi peržengti „raudonąsias linijas“.

Lietuvos žvalgyba primena, kaip 2022 m. vasarą, reaguodama į JAV Atstovų Rūmų pirmininkės vizitą Taivane, Kinija suorganizavo beprecedentes karines pratybas, imitavo visišką Taivano blokadą. Pratybų metu Kinijos karinis laivynas ir oro pajėgos ne kartą pažeidė žemyninės Kinijos ir Taivano teritoriją skiriančią vidurio liniją.

Po karinių pratybų Xi Jinpingas akcentavo, jog Kinija neatmeta karinių priemonių panaudojimo prieš Taivaną.

„Trečiosios Xi Jinpingo kadencijos laikotarpiu Kinijos agresyvumas Taivano atžvilgiu augs, tačiau karinės invazijos scenarijus išlieka mažai tikėtinas. Kinija organizuos karines pratybas aplink Taivaną, kuriomis bus siekiama įbauginti Taivano visuomenę, atgrasyti salos partnerius nuo bendradarbiavimo su Taipėjumi bei patikrinti tarptautinės bendruomenės reakciją.

Neatmestina, kad Kinija vykdys karines provokacijas prieš mažesnes Taivano salas arba trikdys Taivano apsirūpinimą žaliavomis bei logistiką tarptautiniais prekybos maršrutais“, – prognozavo Lietuvos žvalgyba.